I Masterforex-V knyga

11 klasė. Investicijos

Investicijos - tai kapitalo įdarbinimo būdas, kuris turi užtikrinti kapitalo išsaugojimą arba jo padidinimą, taip suteikiant investuotojui teigiamą grąžą.


Investicijų rūšys


1. Pagal objektą:
Realios investicijos - investavimas į materialius arba nematerialius aktyvus (pagrindinis ir apyvartinis kapitalas, intelektuali nuosavybė). Ta yra investavimas į žemę, nekilnojamąjį turtą, mašinas ir įrengimus, atsargines dalis ir t.t. Realios investicijos apjungia ir apyvartinio kapitalo išlaidas. Iš dalies galima į šitą sritį priskirti ir investavimą į tauriuosius metalus juvelyrinių dirbinių arba metalo laužo pavidalu.
Portfelinės investicijos - pinigų investavimas į įvairius finansinius instrumentus, tai gali būti vertybiniai popieriai, indėliai banke, valiuta, taip pat taurieji metalai ir brangakmeniai, negaunant jų natūra - tai reiškia, kad galima nupirkti 1 kg aukso, tačiau į rankas jo negausite, nes jis bus saugomas banke. Portfelinėmis investicijomis priimta vadinti kapitalo investavimą į kompanijų akcijas, kurios nesuteikia teisės į kontrolę, į obligacijas ir kitus vertybinius popierius. Šiuo atveju investuotojas gali valdyti savo aktyvus, tačiau ne tą kompaniją, kurios akcijas jis nusipirko.
Investicijų portfelis - tai visos investicijos, apžvelgiamos kaip viena visuma. Tuo pačiu portfelis gali būti sudarytas iš tam tikro skaičiaus subportfelių, pavyzdžiui, investuotojas tuo pat metu gali turėti ir vertybinių popierių, ir nuosavybės portfelį.
Dviejų investavimo būdų (tiesioginio ir portfelinio) motyvai yra analogiški, bet ne vienodi. Abiem atvejais investuotojas siekia gauti pelno, valdydamas pelningos kompanijos akcijas. Tačiau, vykdant portfelines investicijas, investuotojas yra suinteresuotas ne kompanijos valdymu, o pelno gavimu iš būsimų dividendų. Atlikdamas tiesioginį investavimą, investuotojas siekia perimti kompanijos valdymą, t.y. jis tikisi padidinti savo kapitalą ne tiesiogiai valdydamas savo aktyvus, bet per valdomos kompanijos veiklą.

2. Pagal dalyvavimo investavimo procese charakterį:
Tiesioginės investicijos - paties investuotojo dalyvavimas, renkantis investavimo objektą.
Netiesioginės investicijos - kapitalo įdarbinimas patikimas tretiems asmenims (investicinės kompanijos, investiciniai fondai, kitos finansinės įmonės).

3. Pagal terminą (sąlyginai):
Trumpalaikės investicijos - kapitalo investavimas mažiau nei 1 metams.
Vidutinio laikotarpio investicijos - kapitalo investavimas 1-5 metų laikotarpiui.
Ilgalaikės investicijos - kapitalo investavimas ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui.

Investicijos taip pat dar skirstomos pagal šiuos kriterijus:
4. Pagal pajamingumo laipsnį.
5. Pagal rizikos laipsnį.

 

Investavimo tikslai


Pagrindiniai investavimo tikslai yra du: kapitalo išsaugojimas ir kapitalo padidinimas. Tačiau kiekvienai investavimo operacijai yra nustatomi konkretūs tikslai, t.y. terminas, dydis, investavimo forma, tikėtinas pajamingumo ir rizikos lygis. Čia galima nagrinėti investavimo tikslus įvairiomis ekonominėmis sąlygomis. Pvz., finansinio instrumento vertės augimo periodu, vertės kritimo periodu. Tikintis vertės pasikeitimo arba pokyčio dinamikos. Pavyzdžiui, ekonomikos augimo periodu, nekilnojamojo turto vertė auga, o visų ekonominių rodiklių smukimo periodu, nekilnojamojo turto kainos gali ir nekristi, tačiau jų kilimas sustoja.

Yra įvairių investavimo strategijų. Tai gali būti investavimas į aktyvą tiek jo vertės kilimo pradžioje, tiek ir jo vertės kritimo laikotarpiu (vertė labai sumažėjo ir ateityje tik augs, arba dar nežymiai pakris ir tik po to pradės augti). Lygiai tas pats ir su aktyvų pardavimu. Galima aktyvo pardavimo strategija po intensyvaus jo vertės kilimo, kol kaina nepasiekė maksimumo.

Pagrindinė taisyklė - saugokite savo investicijas. Tai iš dalies reiškia ir tai, kad investicijas reikia valdyti. Reikia žinoti ne tik, kada nupirkti aktyvus, bet taip pat ir planuoti, kada juos parduoti. Aktyvo "išgryninimas" - tai pelno fiksavimas (vienas iš investicinio sandorio užbaigimo variantų). Čia nepriskiriami atvejai, kai aktyvo pardavimas nėra numatomas, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto įsigijimas ir jo nuoma.

Remiantis cikliško ekonomikos vystymosi modeliu, yra keletas vystymosi periodų, kurie sudaro vieną ciklą. Tai - bumas, sustojimas, nuosmukis, depresija, atsigavimas, augimas ir galiausiai - vėl bumas. Skirtingais periodais reikalinga skirtinga investavimo strategija.

Recesijos metu pastebimas ekonomikos augimo lygio ir tempo sulėtėjimas, o paskui, kaip taisyklė, ir tiesioginis produkcijos sumažėjimas. Tai susiję su prekių perprodukcija. Tuo metu staigiai didėja nerealizuotos produkcijos atsargos. Vyksta masiniai bankrotai prekybos ir gamybos sektoriuje, kur darosi vis sunkiau parduoti susikaupusias prekes. Investuotojui šiuo laikotarpiu, turbūt, geriausia būtų parduoti realaus sektoriaus gamintojų ir pardavėjų emituotus vertybinius popierius, nes šių kompanijų akcijų kursai neišvengiamai kris.
Po krizės seka depresija. Gamybos nuosmukis sulėtėja, o kartu su juo ir kainų kritimas. Palaipsniui mažėja prekių atsargos. Dėl menkos paklausos stipriai išauga laisvų pinigų masė rinkoje, bankų palūkanų norma sumažėja iki minimumo. Gamyba, pasiekusi minimumą, pradeda pamažu įgauti pagreitį.
Depresijos metu prekių pasiūla jau nebeviršija paklausos, ir todėl tarp jų nusistovi pusiausvyra. Tuo pačiu susikuria natūralios sąlygos išėjimui iš krizės. Gamybos priemonių kainų sumažėjimas ir pigesni kreditai sąlygoja naujo kapitalo sukaupimą ir gamybos atnaujinimą. Vienas iš strategijos variantų šiuo periodu gali būti investavimas į šalis arba sferas, nepalietas krizės. Jeigu tokios galimybės nėra, geriausias kapitalo išsaugojimo būdas bus "krizės pralaukimas", galbūt, užsienio šalies valiutos pagalba, kuri mažiausiai paliesta infliacijos. Valiutos pirkimas pats savaime nėra investicija. Tai tik taupymo priemonė.

Tačiau sisteminės krizės (pavyzdžiui tokios, kokia šiuo metu vyksta pasaulyje) metu gali būti pavojinga laikyti pinigus. Būtina sekti pasaulio ekonomikos pulsą, o ypač tos šalies, kurios nacionaline valiuta turite santaupų. Pavyzdžiui, krizės kuriame nors sektoriuje metu galima išgryninti pinigus, kadangi vertybiniai popieriai gali nuvertėti. Tačiau sisteminės krizės metu ekonomikos šakų ar sektorių, nepaliestų krizės, gali ir nelikti. Net jeigu tokių ir atsirastų, jos nesugebėtų sutalpinti visos laisvos pinigų masės, o pigių pinigų srautas greitai sumažins verslo pelningumą dėl konkurencijos augimo ir pan.

Sekantis fazė - atsigavimas. Ji reiškia gamybos plėtrą. Prekių atsargos stabilizuojasi tokiame lygyje, kuris yra reikalingas nepertraukiamam tiekimui į rinką. Pagyvėja pirkėjų paklausa. Atsiranda paklausa piniginiam kapitalui, o tuo pačiu kyla ir palūkanų norma. Šiuo periodu sąlyginai saugu laikyti valiutines santaupas, tačiau žymiai geriau investuoti į besiplečiančią gamybą (akcijų ir kompanijų pirkimas pačioje atsigavimo pradžioje, tikintis ilgalaikio augimo). Santykinai nedidelis kapitalo augimo tempas kompensuojamas gausiomis galimybėmis ir būsimu tęstiniu ekonomikos augimu.

Galiausiai ateina pakilimo fazė. Didėja gamybos mastai. Išaugus pirkėjų paklausai, kyla produktų kainos. Auga gamybos pelningumas. Didėja kreditų paklausa ir tuo pačiu auga bankų palūkanų norma. Pakilimo laikotarpiu investicijos neša pelną maksimaliu greičiu. Pakilimas pasibaigia bumu, kai ekonomika dirba pilnu savo pajėgumu, o investicijos ir pirkėjų išlaidos yra labai didelės. Ekonomika perkaista ir neišvengiamai krenta į naują krizę.

Žinoma, bet kuriai operacijai rinkoje (investavimui ar aktyvų pardavimui) reikia parinkti tinkamą momentą. Kiekviena ekonomikos fazė turi savo ypatumus ir bruožus, pasakančius apie galimus įvykių vystymosi variantus.

Pagrindinės investavimo kryptys yra:
1. Depozitai bankuose
2. Akcijos ir obligacijos
3. Nekilnojamas turtas
4. Žemė, požeminiai plotai, vandens objektai, miškai
5. Pensiniai fondai
6. Investiciniai fondai
7. Rizikos (arba venčiūrinis) kapitalas
8. Brangieji metalai
9. Meno dirbiniai, antikvariatas, brangenybės

 

Depozitai banke - pats paprasčiausias investavimo instrumentas. Apie jį visi žino ir ką nors naujo pasakyti šiuo klausimu yra pakankamai problematiška.

Bankinius depozitus iš principo galima suskirstyti į du tipus:

Pirmasis - tai sąskaita "iki pareikalavimo", kuri skirta mokėjimų gavimui ir vykdymui. Užsienyje vadinama current account (einamoji sąskaita) arba checking account (čekių sąskaita). Palūkanų normos jose minimalios, todėl infliacija nėra padengiama. Juridiniai asmenys tokias sąskaitas vadina atsiskaitymo (arba business account užsienyje).

Depozitinės sąskaitos ilgalaikiam lėšų saugojimui ir didinimui (indėliai) atidaromos pasirašius 12 mėnesių ir ilgesnes sutartis. Nutraukus sutarties terminą, palūkanos išmokamos už faktišką indėlio naudojimo laikotarpį.

Taip pat yra numatyta galimybė padidinti lėšų kiekį sąskaitoje, darant papildomus įnašus į sąskaitą sutarties galiojimo laikotarpiu, o taip pat ir dalies lėšų nuėmimą nuo sąskaitos, tuo pat metu išlaikant sutartį.

Nežiūrint į indėlio paskirtį, bankas privalo išduoti indėlio sumą arba jo dalį, vos tik pareikalavus indėlininkui. Atitinkamai, indėlininkas bet kuriuo metu turi teisę pareikalauti vienašališkai keisti arba nutraukti sutartį su banku.

Antras tipas - tai terminuoti indėliai arba depozitai.

Depozitas (deposit) - fizinių arba juridinių asmenų piniginių lėšų indėlis banke arba taupomojoje kasoje tam tikram laikui ir su tam tikru procentu palūkanų.

Depozitas - tai ne uždarbio priemonė. Tai greičiau priemonė išsaugoti tai, ką turi sukaupęs, su mažiausiais nuostoliais. Nors, esant aukštoms palūkanoms, uždirbti taip pat galima.
Kiekviename banke yra įvairių individualių depozitinių sąskaitų, tačiau galima išskirti tris pagrindinius depozitų tipus: terminuoti, iki pareikalavimo ir sąlyginiai.

Terminuotas depozitas gali būti atsiimtas tik pasibaigus sutarties galiojimo terminui arba su išankstiniu perspėjimu, todėl jo palūkanų norma aukštesnė, negu depozituose iki pareikalavimo. Dažniausiai depozito išgryninimas, nesulaukus termino pabaigos, reiškia palūkanų, uždirbtų laikant pinigus depozite, praradimą.

Depozitai iki pareikalavimo (neterminuoti ir kaupiamieji), kaip taisyklė, neturi saugojimo termino, nes indėlis sugrąžinimas, vos pareikalavus klientui. Dažniausiai depozitų iki pareikalavimo palūkanų normos būna žemesnės, nei terminuotų depozitų palūkanos.

Sąlyginis depozitas gali būti:
-arba piniginis indėlis, įneštas vieno asmens kito asmens vardu, kuris turi teisę valdyti indėlį tik tam tikromis iš anksto aptartomis sąlygomis arba susiklosčius aplinkybėms, kurios yra nurodomos sąskaitos atidarymo sutartyje.
- arba terminuotas ar neterminuotas depozitas, kuris grąžinamas atsiradus tam tikrai sąlygai, iš anksto nurodytai indėlininko.

Kai kurie bankai suteikia galimybę papildyti depozitą nauju įnašu. Dažniausiai papildymų skaičius depozito sutarties galiojimo metu nėra apribotas, tačiau bankas pasilieka sau laisvę nustatyti vieno tokio papildymo minimumą.

Depozitų procentai gali būti išmokami pasibaigus visam depozito laikotarpiui arba kas tam tikrą laiko periodą (kas mėnesį, kas ketvirtį, kas metus). Palūkanų norma, priklausomai nuo sutarties sąlygų, gali būti fiksuota arba kintama.

Depozitais taip pat vadinama:
1. įrašai bankų knygose, patvirtinantys tam tikrus klientų reikalavimus bankams;
2. vertybiniai popieriai (akcijos, obligacijos,) perduoti saugojimui į kredito įstaigas;
3. įnašai muitinėms įstaigoms, skirti muitų ir rinkliavų apmokėjimui;
4. piniginių sumų įnašai teismo ir administracinėms įstaigoms, skirti ieškinių ir teismo procesų apmokėjimui.
Nuo palūkanų priskaičiavimo būdo priklausys ir depozito pelningumas.

Svarbiausi kriterijai, renkantis depozitą, yra banko patikimumas ir palūkanų normos dydis. Kadangi depozitai banke savo prigimtimi yra konservatyvios investicijos, kurių pagrindinis tikslas yra kapitalo išsaugojimas, tai nereikėtų tikėtis daug iš to uždirbti . Tam tikslui yra kitų investavimo objektų. Iš kitos pusės, depozito palūkanų norma neturėtų būti žemesnė, nei numanoma infliacija, kas ne visada pasitaiko stambiuose bankuose.

Pagal indėlių tikslingumą galima juos suskirstyti į vaiko gimimo depozitus (arba iki tam tikro jo amžiaus), taip pat vestuvinius, pensinius depozitus ir t.t. Verta prisiminti, kad visi tokios prigimties indėliai yra terminuoto indėlio variacijos.

Prieš dedant pinigus į banką, svarbu nuspręsti, kokia valiuta bus laikomas indėlis (apie tai vėliau).

Apibendrinus galima išsakyti visiems žinomą tiesą, kad depozitas duoda minimalų pelną su minimalia rizika.

 

Akcijos ir obligacijos


Akcija (lot. actio - veiksmas, pretenzija) - emisinis vertybinis popierius, užtvirtinantis jo valdytojo (akcininko) teisę gauti dalį pelno dividendų pavidalu, taip pat teisę dalyvauti akcinės bendrovės valdyme bei teisę gauti dalį likviduojamos bendrovės turto.

Akcijų kategorijos

Paprastosios akcijos suteikia teisę dalyvauti tos bendrovės valdyme (1 akcija suteikia 1 balsą akcininkų susirinkime, išskyrus kumuliatyvinio balsavimo atveju) ir gauti dalį pelno nuo bendro bendrovės uždarbio. Dividendai paprastųjų akcijų savininkams yra išmokami iš grynojo bendrovės pelno. Dividendų dydis nustatomas direktorių taryboje ir teikiamas svarstyti bendram akcininkų susirinkimui, kuris gali tik sumažinti dividendų išmokas, pasiūlytas direktorių tarybos. Privilegijuotos akcijos gali riboti akcininko dalyvavimą bendrovės valdyme, tačiau gali ir teikti papildomų teisių, valdant bendrovę (nebūtinai), tačiau duoda pastovius dividendus.
Privilegijuotų akcijų dividendai gali būti išmokami tiek iš bendrovės pelno, tiek ir iš kitų šaltinių - priklausomai nuo bendrovės nuostatų. Privilegijuotos akcijos skirstomos į kaupiamąsias arba nekaupiamąsias.

- privilegijuotos akcijos suteikia eilę privilegijų mainais už balso teisę. Šių akcijų valdytojui vertybinių popierių emisijos metu yra nustatomas fiksuotas pajamų dydis, nustatoma likvidacinė vertė suteikiamas prioritetas dividendų gavimui paprastųjų akcijų atžvilgiu;

- privilegijuotosios kumuliatyvinės (kaupiamosios) akcijos. Privilegijos tos pačios. Yra išsaugomi ir kaupiami dividendų išmokėjimo įsipareigojimai. Fiksuotas dividendų kaupimo terminas. Dividendų neišmokėjimo atveju, šios akcijos balso teisės nesuteikia.

Akcijų tipai

Savo veiklos pradžioje bendrovė paprastai būna tam tikro privačių asmenų skaičiaus nuosavybe. Vystantis kompanijai, jos valdytojai gali priimti sprendimą "išeiti į viešumą" ir dalį savo akcijų parduoti fondų rinkoje. "Išėjimo" procedūra pakankamai griežta ir turi įrodyti, jog kompanija yra verta to, kad ją kas nors įsigytų. Pirminiams įmonės savininkams ji naudinga tuo, kad sėkmingo akcijų pardavimo atveju jie gauna didžiulę sumą grynųjų pinigų.
Kompanijos gali leisti įvairių tipų akcijas, dažniausiai žymimas raidėmis A, B, C ir t.t. Kiekviena akcijų klasė turi savo teises, kiekviena turi savo kainą ir nustatyto dydžio dividendus.
Dauguma akcijų patenka į paprastųjų akcijų kategoriją (ordinary shares). Šių akcijų savininkai kompanijos žlugimo atveju stovi paskutiniai kreditorių eilės pabaigoje, tačiau turi lygias balsavimo teises ir tuos pačius dividendus, kaip ir visų kitų paprastųjų akcijų savininkai. Mažiau populiarios yra privilegijuotos akcijos (preference shares), kurios duoda daugiau šansų sumažinti nuostolius kompanijos žlugimo atveju. Šios akcijos duoda fiksuotus dividendus, tačiau nesuteikia balsavimo teisės.
Šiuo metu akcija - nebūtinai realus popierius. Tai gali būti įrašas registre arba tiesiog įrašas brokerio elektroninėje sistemoje apie jo kliento nupirktą akciją.
Akcijos dažniausiai nėra saugomos jos savininkų rankose, net jeigu tai yra popierinis akcijos variantas. Akcininko teisė į akcijas registruojama vieningame sertifikate, kuriame nurodomi investuotojo duomenys ir valdomų akcijų skaičius. Akcijos pirkimas - labiausiai paplitusi pasaulyje investavimo strategija. Turbūt visiems yra žinoma, kad daugybė žmonių iš įvairių visuomenės sluoksnių ir įvairių šalių sugebėjo praturtėti šio investavimo instrumento dėka.
Deja, mažai kas žino, kad ne mažiau žmonių patyrė visišką nesėkmę arba prarado dalį savo turto, bandydami užsidirbti fondų rinkoje. Ir vis dėlto, jokiu būdu negalima atsisakyti investavimo į akcijas ar kitus vertybinius popierius. Bent jau iki tol, kol neįgausite pakankamai žinių apie vertybinių popierių rinką, apie investavimo strategijas, naudojamas šioje rinkoje, riziką ir pelną.

Kaip vyksta prekyba akcijomis, kas prekiauja akcijomis, kur galima nupirkti ir parduoti akcijas?

Įvairių kompanijų akcijos pateikiamos fondų rinkoje. Egzistuoja keli akcijų tipai, tačiau labiausiai paplitusios yra paprastosios akcijos (ordinary shares). Jeigu perkate kompanijos akcijas, jūs tampate jos bendrasavininkiu, arba kitaip tariant akcininku, kas suteikia jums teisę į dalį kompanijos kapitalo ir pelno. Nupirkę akcijų, gaunate teisę dalyvauti akcininkų susirinkimuose ir balsuoti, sprendžiant svarbius kompanijos veiklos klausimus.

Kaip akcijų savininkai gauna pajamas?

Yra du pagrindiniai būdai:

  • akcijos pardavimas kaina, viršijančia pirkimo kainą;
  • dividendų gavimas - kompanijos uždirbto pelno dalis.


Akcijas galite parduoti bet kam, kas pasiruošęs jas nupirkti.

Taigi, fondų rinkoje parduodamos fondų vertybiniai popieriai - akcijos. Tačiau privatus investuotojas negali tiesiog ateiti į biržą ir ką nors nusipirkti - vertybinių popierių pirkimui jam reikės naudotis specialių tarpininkų - brokerių - paslaugomis, taip reikalauja įstatymai.

Brokeris - profesionalus fondų rinkos dalyvis, kuris vykdys jūsų pirkimo arba pardavimo užsakymus. Internetas žymiai supaprastino šį reikalą ir dabar, naudojantis specialiomis internetinio treidingo programomis, akcijos pirkimui jums užtenka pora kartų paspausti kompiuterio klavišus ir pasirinkta akcija tampa jūsų. Va čia ir yra tikrasis internetinis verslas.
Brokerio parinkimas ir techninių reikalavimų išpildymas prieš pradedant prekybą nėra sudėtingas uždavinys.

Brokerio pasirinkimas

Brokeris - mūsų vedlys fondų rinkoje. Todėl būtina susirasti tokį, kuris atitinka visus kliento poreikius. Kai kada brokeriai patys susiranda mus, vykdydami daugkartines reklamines akcijas ir kampanijas, siūlydami savo tarpininkavimo paslaugas. Kai kada pasirenkame brokerį, vadovaudamiesi draugų arba pažįstamų rekomendacijomis.

Kaip pasirinkti tinkamą brokerį?

1 žingsnis

Atsižvelgdami į savo dabartines galimybes, nuspręskite, kokią sumą galite investuoti. Atsirūšiuokite tuos brokerius, kurie sutinka dirbti su pradinėmis jūsų sąlygomis. Tegul jūsų negąsdina pradinio depozito menkumas - yra daugybė brokerių, kurie sutiks bendradarbiauti, net jeigu kišenėje turite kelis šimtus litų.

2 žingsnis

Pasirinkite instrumentus, su kuriais ruošiatės dirbti rinkoje - tų kompanijų akcijos, arba to ekonomikos sektoriaus kompanijų, kurios Jums labiausiai tinka. Atsirinkite tuos brokerius, kurie teikia paslaugas darbui būtent su jūsų pasirinktais instrumentais.

3 žingsnis

Nuspręskite, kokiu būdu norite teikti nurodymus brokeriui dėl sandėrių vykdymo rinkoje (internetinė prekyba, telefonas, faksas...). Dabar labiausiai paplitę yra internetinės prekybos programos verslui vystyti virtualioje erdvėje. Brokeris noriai apmokys Jus dirbti su jo siūloma programa.

4 žingsnis

Detaliai susipažinkite su pasirinkto brokerio tarifų planu. Atkreipkite dėmesį į komisinį mokestį už atliekamas prekybines operacijas, minimalių išmokų dydžius ir panašius dalykus. Šiame žingsnyje Jums svarbu susižinoti, už ką ir kiek teks mokėti už brokerių paslaugas.

5 žingsnis

Susisiekite su brokeriu ir sudarykite sutartį dėl brokerio paslaugų teikimo.

Kokios yra akcijų rinkos?

Akcijų rinkos yra biržinės ir nebiržinės.
Pirmas rinkos tipas numato prekybos organizavimą tam tikroje vietoje arba struktūroje, vadinamoje fondų birža. Moderniame, praplėstame supratime fondų birža - tai organizacija, suvedanti pirkėjų ir pardavėjų užsakymus bei griežtai reguliuojanti rinkos dalyvių veiksmus ir vertybinių popierių judėjimą.

Akcijų pirkimui ir pardavimui fondų biržoje, bendrovė-emitentas turi atlikti sudėtingą akcijų registravimo biržoje procedūrą, vadinamą listingu. Procedūra susideda iš dviejų etapų: tai kompanijos patikrinimas pagal konkrečios biržos reikalavimus ir galimybė įtraukti ją į jau biržoje prekiaujamų vertybinių popierių sąrašą ("list"). Be to, fondų birža labai griežtai reguliuoja sandėrio atlikimo procedūrą, o taip pat reguliuoja ir pačių prekiautojų atitikimą daugybei reikalavimų.

Prekyba fondų biržoje vykdoma ne ištisą parą. Prekybai yra skirtas tam tikras laikas - prekybos sesija, kuri vyksta intervale nuo 7:00 iki 22:00. Nebiržinė rinka (”over-the-counter”) teikia galimybę prekiauti tų kompanijų akcijomis, kurios nėra įtrauktos nei į vienos fondų biržos sąrašus. Kompanijų akcijos nepraeina listingo procedūros dėl dviejų esminių priežasčių: arba jos neatitinka griežtų biržos reikalavimų, arba jau iš anksto yra orientuotos į nebiržinę prekybą. Sandėriai tokioje biržoje yra laisvi, o sandėrio atlikimo procedūra nėra reglamentuota.

20 stambiausių biržų pagal rinkos kapitalizaciją (trln. JAV dolerių) 2007 m. liepos 12 d. duomenimis:

NYSE Euronext - $20,692
Tokijo fondų birža - $4,679
NASDAQ - $4,163
Londono fondų birža – $4,023
Honkongo fondų birža - $2,124
Toronto fondų birža - $1,985
Frankfurto fondų birža - $1,973
Šanchajaus fondų birža - $1,738
Madrido fondų birža (BME Spanish Exchanges) - $1,515
Australijos fondų birža - $1,324
SWX Šveicarijos fondų birža - $1,318
Nordic Stock Exchange Group OMX (Kopenhaga, Helsinkis, Islandija, Stokholmas, Talinas ir Vilnius) - $1,296
Milano fondų birža (Italijos fondų birža) - $1,123
Bombėjaus fondų birža - $1,005
Korėjos fondų birža - $1,001
Bovespa - $0,981
Indijos nacionalinė fondų birža - $0,962
Maskvos tarpbankinė valiutų birža - $0,86
Johanesburgo fondų birža - $0,802
Taivanio fondų birža - $0,610

Obligacijos


Obligacija - emisinis vertybinis popierius, įtvirtinantis jos valdytojui teisę nustatytu laiku gauti iš obligacijos emitento jos nominalią vertę ir papildomą procentą nuo jos vertės arba nuo kito egzistuojančio ekvivalento.
Iš esmės obligacija - tai kreditinis įsipareigojimas; obligacijų valdytojai skolina pinigus obligacijos emitentui. Be to, skirtingai nei akcijose, obligacijos valdytojas negauna teisės į emitento nuosavybės dalį (o tuo pačiu ir negauna privilegijų, kurias turi nuosavybės bendrasavininkis).
Obligacijos yra fiksuotas emitento aktyvų, lygių principalui (žr. žemiau), ir pelno dalies pareikalavimas (obligacijos procentai, kuponas - žr. žemiau).
Obligacijų reikalavimų išpildymą gali garantuoti ir tretieji asmenys, tame tarpe ir draudimo kompanijos.

Kai kurių obligacijų rūšių ypatumai

Egzistuoja labai daug obligacijų rūšių. Tokia įvairovė susidarė dėl to, kad kiekvienas iš aukščiau nurodytų parametrų gali būti nustatomas individualiai prieš kiekvieną obligacijų išleidimą.
Toliau nurodysime atskirus obligacijų ypatumus, kuriuose, mūsų manymu, gali slėptis tiek malonūs siurprizai, tiek ir "povandeniniai akmenys".
Obligacijos kuponas gali būti fiksuotas. Obligacija su fiksuota palūkanų norma (Fixed Rate Bond) - kuponinė obligacija, kurios pelnas išmokamas fiksuotos palūkanų normos kuponais. Informacija apie kuponus pateikiama obligacijų emisijos prospekte. Šiai kategorijai priskiriama dauguma euroobligacijų.
Be to, palūkanų normos dydis gali būti kintantis - Floating Rate Note (FRN), Floater. Tai kuponinės obligacijos su kintamu kuponu, kurio dydis pririšamas prie tam tikrų makroekonominių rodiklių: prie valstybinių vertybinių popierių pajamingumo, prie tarpbankinių kreditų palūkanų normų (EURIBOR, LIBOR) ir pan.
Euroobligacijos (kitas pavadinimas - "eurobondai" - nuo angl. eurobonds) - obligacijos, išleistos valiuta, kuri emitento atžvilgiu yra užsienio valiuta, platinama Tarptautinio anderaiterių sindikato pagalba tarp užsienio investuotojų, kurių atžvilgiu ji taip pat, dažniausiai, būna užsienio valiuta.
Dažniausiai euroobligacijų emitentais tampa vyriausybės, tarptautinės organizacijos bei korporacijos, suinteresuotos pasiskolinti pinigų ilgam laikotarpiui (7-40 metų). Eurobondus platina investiciniai ir komerciniai bankai, jie laikomi vienu iš patikimiausių finansinių instrumentų, todėl dažniausi jų pirkėjai yra instituciniai investuotojai: draudimo ir pensijų fondai, investicinės kompanijos.
Priešdėlis "euro" šiuo metu - tai duoklė tradicijai, kadangi pirmosios euroobligacijos pasirodė Europoje, prekyba jomis vyksta pagrinde taip pat ten.
Euroobligacijose fiksuojami duomenys apie kredito sumą, palūkanų gavimo tvarką ir išpirkimo terminus.
Euroobligacijų atmaina galima laikyti "dragon" obligacijas (angl. - dragon bonds) - eurodolerinės obligacijos, išplatintos Azijos (pirmiausia Japonijos) rinkoje ir listinguojamos kurioje nors Azijos biržoje, dažniausiai Singapūre arba Honkonge.

Atsiskaitymas už euroobligacijas ir jų apskaita vykdoma per kliringo sistemas Euroclear ir Clearstream (anksčiau vadinosi - Cedel). Euroobligacijų palūkanos yra neapmokestinamos.

Tarp įvairių rūšių obligacijų valdytojų dažnai yra pravedami loterijos tipo tiražai. Pelnas iš tokios obligacijos susideda iš kupono, diskonto ir laimėjimo (jeigu pasiseks).
Dalis obligacijų neturi išpirkimo termino. Didžiosios Britanijos konsolės - neterminuotos vyriausybinės obligacijos. Obligacijos kaina lygi konsolės mokesčiui, padalintam iš pelningumo išpirkimo metu.
Analogiškai Amerikoje yra leidžiama "amžina obligacija" - Perpetual Bond - obligacija, kuri nominali vertė nėra išperkama, o tik suteikia teisę į kuponines pajamas.
Capital growth bond - obligacijos, kurių išleidimo vertė lygi nominalui, o išpirkimas vykdomas aukštesne kaina.
Premium taupymo obligacijos - Premium saving bonds - obligacijos, procentinės pajamos (t.y.kuponas) pagal kurias lošiamas piniginių premijų forma.
JAV taupymo obligacijos - Saving Bond - obligacija 3-5 metams. Šių vertybinių popierių ypatumas tas, kad jų valdytojais gali tapti tik JAV piliečiai.
Nulinio kupono obligacija - Stripped Bond - tai obligacija, kuri gali būti padalinta į seriją obligacijų su nuliniu kuponu.
Kai kurios obligacijos gali būti "balsuojančios" - t.y. obligacijos valdytojui suteikia teisę balsuoti, panašiai, kaip akcijos.
Pajamų obligacija - obligacija, kurios nominali vertė išmokama terminui pasibaigus, tačiau procentai išmokami tik tuo atveju, jeigu kompanija dirba pelningai.
Pajamų obligacijos yra leidžiamos restruktūrizuojant subankrutavusias kompanijas arba restruktūrizuojant kapitalą, išperkant kontrolinį akcijų paketą kredito sąskaita ir t.t.
Reguliavimo obligacijos - Adjustment Bond - obligacijos, išleidžiamos pakeičiant senas obligacijas tos kompanijos, kuriai gresia bankrotas.
Obligacija su dalyvavimu - Participating Bond - obligacija, suteikianti teisę ne tik į fiksuotas palūkanas, bet ir į dalį kompanijos-emitento grynojo pelno.
Indeksuojama valiuta obligacija - indeksuota obligacija, išleista nacionalinės valiutos nominalu ir turinti kintantį kuponą, apskaičiuojamą tokiu būdu, kuris užtikrina investuotojui nuolatines valiutines pajamas.
Rainbow - Vaivorykštė - obligacija, kurios išpirkimo vertė priklausoma nuo valiutų krepšelio. Šios klasės obligacijos apsaugo jos valdytojus nuo valiutinės rizikos.
Jungtinės obligacijos - obligacijos, kurių įsipareigojimai vykdomi iš karto kelių emitentų pagalba.
Tikslinės obligacijos - obligacijos, išleidžiamos kaip prekių ar paslaugų skolinis įsipareigojimas. Tokių obligacijų valdytojas gauna prekes ir paslaugas vietoje piniginio pelno.
Obligacijų opcionai. Pirkimo opcionas reiškia, kad emitentas turi teisę į priešlaikinį obligacijos išpirkimą. Pardavimo opcionas reiškia, kad investuotojas bet kuriuo metu gali pareikalauti emitento išpirkti obligacijas.
Prolonguojama obligacija - Extendable Bond, Continued Bond - obligacija su pratęsiamu galiojimo terminu. Kai kuriais atvejais termino pratęsimo teisė gali priklausyti investuotojui, o kai kitais atvejais - emitentui.

 

Nekilnojamas turtas

 

Nekilnojamas turtas, kaip investicijų objektas – sąvoka, bruožai, charakteristikos

Nekilnojamajam turtui priskiriama žemė, žemės dalis, įskaitant orą virš jos ir žemę po ja, dirbtiniai vandens telkiniai ir visa, kas yra tiesiogiai susiję su žeme, t.y. objektai, kurių perkėlimas be žalos jų naudojimo paskirčiai yra neįmanomas, tame tarpe ir miškai, daugiamečiai sodiniai, pastatai, įrenginiai. Nekilnojamajam turtui priskiriami ir valstybiniame registre įrašyti lėktuvai, jūrų laivai, vidaus vandenų laivai, kosminiai objektai.
Į nekilnojamo turto sąrašą gali būti įtraukta ir kita nuosavybė, pavyzdžiui, įmonė, kaip nuosavybės kompleksas, naudojama verslo vystymui.
Objektai, nepriskiriami prie nekilnojamo turto, įskaitant pinigus ir vertybinius popierius, laikomi kilnojami turtu.


Galima išskirti tokius nekilnojamojo turto požymius:
- nekilnojamojo turto neįmanoma perkelti, nepadarant jam žalos;
- nekilnojamas turtas tvirtai susijęs su žeme (tiek fiziškai, tiek juridiškai);
- investavimo objekto ilgaamžiškumas;
- kiekvienas nekilnojamo turto objektas yra unikalus savo fizinėmis charakteristikomis ir investicinio patrauklumo atžvilgiu;
- įprastinėmis sąlygomis nekilnojamojo turto neįmanoma neteisėtai pasisavinti (pagrobti), sugadinti arba pamesti;
- nekilnojamojo turto vertė didelė, o jo skaidymas dalimis yra sudėtingas, o atskirais atvejais ir neįmanomas;
- informacija apie nekilnojamojo turto sandėrius dažnai yra neprieinama;
- vartojimo savybių praradimas arba vertės perkėlimas gamybinio proceso metu vyksta palaipsniui pagal susidėvėjimo laipsnį;
- nekilnojamojo turto naudingumas nustatomas pagal jo galimybę tenkinti specifinius poreikius žmogaus gyvenimo ir gamybos sferose;
- galimybė daryti neigiamą arba teigiamą poveikį aplinkiniams pastatams ir žemei naujų statybų būdu;
- nekilnojamojo turto vertė turi tendenciją didėti laikui bėgant;
- egzistuoja specifinė rizika, būdinga nekilnojamajam turtui, kaip investavimo objektui : fizinės žalos rizika, veikiant gamtiniams arba technogeniniams faktoriams; išorinio ir funkcinio nusidėvėjimo rizika; finansinė rizika, susijusi su nuomos mokesčių sąlygų pakeitimais;
- griežtas valstybinis nekilnojamojo turto sandėrių reguliavimas.

Išskirtinis nekilnojamojo turto bruožas yra nenutraukiama sąsają su žeme (tuo pačiu žemės sklypai taip pat yra nekilnojamas turtas), kas savo ruožtu žymiai pakelia jo vertę. Nesusieti su žemės sklypais nekilnojamieji objektai praranda savo įprastinę paskirtį ir, atitinkamai, jų kaina krenta.
Nekilnojamuoju turtu nelaikomi medžiai, auginami specialiuose medelynuose, arba namai, skirti nugriovimui.
Įstatymas nekilnojamojo objekto statusą suteikia tiems objektams, kurie pagal pirminę savo prigimtį yra nekilnojami. Kaip jau buvo minėta, tai yra registruoti lėktuvai ir jūrų bei vidaus vandenų laivai, kosminiai objektai (dirbtiniai palydovai, kosminiai laivai ir t.t.). Juridinis nurodytos nuosavybės pripažinimas nekilnojamuoju turtu sąlygotas tuo (nors pagal savo fizinį pobūdį jis yra kilnojamas), kad jis yra brangus ir todėl reikalauja ypatingos registravimo tvarkos, kuri numatyta nekilnojamam turtui.

Terminas "nekilnojamas turtas" neatskiriamai susijęs su kitu terminu - "nuosavybė"

Nuosavybė - visuma turtinių, t.y. vertinamų pinigine išraiška, juridinių santykių, kuriuose dalyvauja tam tikras juridinis arba fizinis asmuo.
Nuosavybė, priklausanti tam tikram juridiniam arba fiziniam asmeniui, pagal turinį skirstoma į:
- aktyvą: visuma daiktų, priklausančių asmeniui pagal nuosavybės ar kitokią teisę; teisių į svetimus veiksmus visuma (pavyzdžiui, kreditinis turtas);
- pasyvą: visuma daiktų, priklausančių kitiems asmenims, tačiau laikinai valdomų šio asmens; visuma įsipareigojimų, kuriuos turi šis asmuo.

Istoriškai, dar nuo Romos teisės laikų, nuosavybę priimta skirstyti į kilnojamą ir nekilnojamą.
Be to, nekilnojamuoju turtu yra laikoma įmonė, kaip nuosavybės kompleksas, naudojamas verslo veiklos vykdymui.

Užsienio literatūroje yra naudojamos skirtingos sąvokos "real estate ir "real property“. Pirmoji sąvoka apima materialią, fiziškai apčiuopiamą nekilnojamo turto suvokimo esmę, antroji sąvoka - juridinę šio suvokimo esmę, kaip visų subjektų, susijusių su tuo turtu, nuosavybės teisių visumą.
Tuo pačiu materialiąją esmę sudaro: žemės sklypai, požeminiai klodai, dirbtiniai vandens objektai, miškai, daugiamečiai sodiniai, pastatai, įrenginiai, inžinerinės komunikacijos, t.y. viskas, kas tiesiogiai susiję su žeme ir negali būti perkeliama be žalos jų paskirčiai, t.y. nekilnojama (fiziškai neperkeliama) nuosavybė suprantama, kaip dviejų komponentų visuma: "žemės" (land) ir "patobulinimų" (improvement).
Patobulinimais vadinama tai, kas buvo atlikta žmogaus rankomis, pareikalavo jo darbo ir resursų panaudojimo. Tuo pačiu turima omenyje, kad patobulinimai negali būti laikomi nekilnojamojo turto objektu atskirai nuo žemės sklypo, kadangi yra nekilnojamu turtu ir atlieka savo paskirtį tik su sąlyga, kad yra tiesiogiai susieti su žeme.

 

nekilnojamas turtas



Nekilnojamasis turtas, kaip ekonominė gerovė, atlieka šias funkcijas:
- vartojimo objektas (neduodantis pajamų) - asmeninio arba visuomeninio naudojimo resursas, t.y.:
- gyvenamasis nekilnojamas turtas, tame tarpe įtraukiant ir sodybas bei kolektyvinius sodus;
- medicininių, mokslo, gynybinių ir kitų visuomeninių įstaigų pastatai bei žemė;
- realusis aktyvas - prekių ir paslaugų gamybos resursai (gamybos faktorius), siekiant gauti pelno, t.y. komercinis nekilnojamas turtas, tame tarpe žemės ūkio paskirties žemės plotai, žuvininkystės ūkių tvenkiniai, įmonių kompleksinė nuosavybė ir pan.;
- finansinis (investicinis) aktyvas, t.y.:
- prekė, įsigyjama spekuliacinio perpardavimo tikslais;
- daiktinis kapitalas, duodantis pelną iš nuomos arba pelningo perpardavimo (komercinis nekilnojamas turtas);
- finansinių instrumentų aprūpinimo lėšos (vertybiniai popieriai).

Nekilnojamas turtas, kaip prekė, turi šiuo ypatumus:
- objekto nekilnojamumas apriboja sandėrio realizacijos galimybes tik regioninio lygmens parametrais;
- objektų unikalumas – dėl gana didelio charakteringų požymių kombinacijos nepakartojamumo (absoliučių analogų nebūna) kiekvienas sandėris nekilnojamo turto rinkoje yra unikalus;
- objekto ilgaamžiškumas užtikrina jo išlikimą rinkoje, kaip pasiūlos dalį, ilgu laikotarpiu, esant bent kokiems konjunktūros svyravimams;
- žemės resursų ribotumas ir ilga patobulinimų sukūrimo trukmė sąlygoja gana žemą šios prekės pasiūlos elastingumą ir atitinkamus rinkos kainų formavimosi ypatumus;
- objekto struktūros sudėtingumas, esant galimybei keisti fizines ir juridines savybes, bei sudėtingi rinkos procesai priverčia rinkos dalyvius patirti dideles transakcines išlaidas sandėrių paruošimo ir realizavimo metu;
- rinkos procesų sudėtingumas, lydimas informacijos gavimo sunkumų, apsunkina nustatymo, patikrinimo, teisių užtikrinimo, pirkimo-pardavimo sutarčių pasirašymo, atsiskaitymo tarp pirkėjo-pardavėjo organizavimo procesus, taip iškeliant būtinybę naudotis tarpininkų paslaugomis;
- žemas likvidumas žymiai prailgina ekspozicijos laiką, parduodant nekilnojamą turtą rinkos kainomis.


Nekilnojamo turto, kaip finansinio aktyvo, ypatybės:
- aktyvo nehomogeniškumas, susijęs su objektų ekonominių charakteristikų įvairiapusiškumu (dėl kiekvieno objekto unikalumo) labai apsunkina nekilnojamojo turto portfelio valdymo problemas;
- silpnas ryšys tarp nekilnojamojo turto ir kitų rūšių aktyvų pelningumo leidžia nagrinėti investicijas į nekilnojamąjį turtą kaip alternatyvą, renkantis investicinio portfelio kryptis;
- sąlyginai stabilus pajamų gavimas iš objekto eksploatacijos, kurį dažniausiai užtikrina ilgalaikės nekilnojamojo turto nuomos sutartys ir pajamų pokyčio sekimas, atsižvelgiant į infliacinį kainų augimą, palengvina ekonomines prognozes ir ekonominės rizikos valdymą;
- žemės neišsenkamumas ir statinių ilgaamžiškumas, kartu su nenutrūkstančiu vartotojišku nekilnojamojo turto poreikiu, užtikrina aukštą investuojamų lėšų išsaugojimo garantijos lygį, palyginus su kitais finansiniais aktyvais;
- didelis startinis kapitalas, reikalingas įsigyjant ir (arba) vystant objektą labai susiaurina potencialių šio aktyvo naudotojų gretas;
- kvalifikuoto objektų valdymo būtinybė, atsirandanti dėl jų struktūros ir funkcionavimo sistemos užtikrinimo sudėtingumo, sukuria poreikį į pelno gavimo procesą įtraukti ne tik tarpininkaujančias, bet ir valdančias kompanijas;
- žemas šio aktyvo likvidumas ir didelės transakcijų išlaidos, palyginus su vertybiniais popieriais, sumažina jo patrauklumą atliekant spekuliacines operacijas.

Nekilnojamo turto rinka pasižymi tokiais ypatumais:
1. žemas likvidumas;
2. cikliškumas;

Nekilnojamo turto rinkos vystymosi ciklai laiko atžvilgiu nesutampa su kitų ekonomikos šakų ciklais. Nekilnojamojo turto rinkos kritimas vyksta anksčiau, nei bendros ekonomikos nuosmukis ir, atitinkamai, nekilnojamo turto rinkos atsigavimas įvyksta taip pat anksčiau, nei ekonomikos atsigavimas.

3. aukštas valstybinio reguliavimo lygis;
4. didelės transakcinės išlaidos;
5. nekilnojamo turto objekto vertės didėjimas laikui bėgant.

ciklai



Nekilnojamo turto rinkos vystymosi cikliškumas:
1 – sąlygų skolintis atsiradimas, lėšų padidėjimas, pirkinio prieinamumas. Pastatyti NT objektai absorbuojami atsiradus paklausai pastatytiems objektams ir naujų objektų pasiūlos nebuvimo metu. Šis ciklas nustatomas tuomet, kai auga investicinių tyrimų, atliekamų prieš statant naujus nekilnojamojo turto objektus, kiekis. 3 - nauja statyba veržliai spartėja dėl žymiai padidėjusios paklausos naujiems objektams. Būdingas statybos objektų kainų augimas. 5 - nekilnojamo turto rinkos prisotinimas, kai atsiranda statybinio pajėgumo ir statybinės produkcijos perviršis. A – nekilnojamo turto pasiūlos perteklius, statybinė veikla mažėja, nekilnojamo turto objektų pardavimo augimas taip pat mažėja. C - staigus kainų kritimas, užstatytos nuosavybės realizavimo pasiūlos augimas, labai sumažėja arba visiškai išnyksta kreditavimas.

 

Pensijų kaupimas


Lietuvos socialinės apsaugos sistemą sudaro socialinis draudimas ir socialinė parama.

Pensija - reguliari, dažniausiai mėnesinė, piniginė išmoka, kuri mokama asmenims, sulaukusiems pensijinio amžiaus (senatvės pensija), turintiems invalidumą (invalidumo pensija), netekusiems maitintojo (pensija netekus maitintojo).

Socialinė apsauga – tai sistema veiksmų, kurių tikslas įstatymo nustatytiems piliečiams mokėti išmokas jų nedarbingumo metu iš specialių fondų lėšų. Šios lėšos formuojamos iš biudžeto įplaukų.

Socialinis draudimas - organizacinių, teisinių ir ekonominių priemonių sistema, kurios tikslas yra išmokų mokėjimas piliečiams jų nedarbingumo metu. Socialinis draudimas veikia įmokų į specialų fondą (Lietuvoje - "Sodros"), formuojamų iš piliečių, įmonių, įstaigų daromų draudimo įnašų ir išmokų iš jo principu.

Lietuvos pensijų sistemos struktūra

Pagal naująją pensijų kaupimo sistemą, pradėjusią veikti nuo 2004 metų, socialinio draudimo pensiją sudaro dvi dalys: pagrindinė (arba bazinė) pensija ir papildoma dalis. Bazinės pensijos dydis priklauso tik nuo socialinio draudimo stažo - turint visą būtinąjį stažą (šiuo metu - 30 metų), mokama visa bazinė pensija. Papildoma socialinio draudimo pensijos dalis priklauso ir nuo stažo, ir nuo mokėtų įmokų dydžio. Ji skaičiuojama pagal specialią formulę, nustatytą įstatymo. Dalyvavimas II pakopos pensijų kaupimo sistemoje neturi įtakos bazinės pensijos dydžiui.

Pensijos sąvoką galima suprasti kaip išmoką arba materialinį aprūpinimą. Lietuvoje ji gali būti privati arba valstybinė.
Valstybinė pensija - mokama iš SoDros biudžeto, numatytais valstybės atvejais - pvz. neįgalumo, našlystės, senatvės arba mirusiųjų maitintojų šeimoms.
Privati pensija - sukaupta privataus asmens - fizinio asmens arba organizacijos, kurioje jis dirba.

Lietuvoje pensijų kaupimo sistema susideda iš trijų pensijų sistemos pakopų:

  • I pensijų pakopa - tai yra pensija, mokama iš lėšų, sukauptų iš dirbančiųjų mokamų mokesčių į SoDros biudžetą. Tačiau svarbu prisiminti, kad pati SoDra ateičiai nekaupia sumokėtų jai mokesčių, o išmoka dabartinių pensininkų pensijas arba naudoja kitoms socialinėms išmokoms.
  • II pakopos pensijų fonduose kaupiama dalis socialinio draudimo įmokų, skirtų senatvės pensijai. Ši dalis 2004 m. buvo 2,5 proc., 2005 m. - 3,5 proc., 2006 m. - 4,5 proc., 2007 ir 2008 m. - 5,5 proc. pensijų kaupimo draudžiamųjų pajamų. Dėl sunkios ekonominės situacijos nuo 2009 m. liepos 1 d. pensijų fondams pervedamos kaupiamosios įmokos dydis laikinai sumažintas iki 2 proc. asmens draudžiamųjų pajamų.

II pakopos pensijų fondai gauna tam tikrą dalį dabar surinktų „Sodros" mokesčių. Mokesčiai kaupiami asmeninėje pensijų fondo sąskaitoje. Skirtingai nuo įprastinės socialinio draudimo pensijos, pensijų fonde sukauptos lėšos asmeniškai priklauso pensijų sistemos dalyviui ir yra paveldimos, jei dalyvis pensinio amžiaus nesulauktų. Sudarius pensijų kaupimo sutartį su II pakopos pensijų fondu, nutraukti ją galima tik tuo atveju, jei ji buvo sudaroma pirmą kartą - dalyvis turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį per 30 kalendorinių dienų nuo sutarties sudarymo.
III pakopos pensijų fondai: investuoja pats žmogus. Tačiau dalyvavimą III pakopos fonduose skatina ir remia vyriausybė, taikydama gyventojų pajamų mokesčio lengvatą. Tad žmogus gauna pajamas ne tik iš pinigų investavimo, bet ir dėka mokestinių lengvatų.

Lietuvos pensijų sistemos schema

Lietuvos pensijų sistema

 




LR Statistikos Departamento duomenys
2005-2010 m. šalies vidutinės SoDros senatvės pensijos diagrama

 

šalies vidutinės SoDros senatvės pensijos diagrama


LR Statistikos Departamento duomenys
2005-2010 m. vidutinio mėnesio darbo užmokesčio indeksas

 

vidutinio mėnesio darbo užmokesčio indeksas



Investiciniai fondai


Investicinis fondas (Kolektyvinio investavimo subjektas - KIS) - kolektyvinio investavimo forma, kuri numato investuotojų kolektyvinio kapitalo kaupimą pelno gavimo tikslais.

Kolektyvinis investavimas - investavimo būdas, kai daugelio investuotojų kapitalas akumuliuojamas viename fonde. Apjungtomis lėšomis disponuoja finansų specialistai - aktyvų valdymo kompanija. Ji vykdo tolesnį kapitalo investavimą, siekdama gauti grąžą.

Fondai savo aktyvus formuoja, parduodami investuotojams fondų vertybinius popierius - akcijas arba investicinius sertifikatus. Vertybiniai popieriai, kuriuos įsigyja investuotojas, suteikia jam fondo bendrasavininkio teises, o sertifikatų skaičius tiesiogiai atspindi investuotojo turimą fondų aktyvų dalį.

Fonde surinkti aktyvai valdymo kompanijos sprendimu yra investuojami į įvairių rinkų vertybinius popierius (akcijas, obligacijas ir t.t.), depozitus ir kitus aktyvus, siekiant gauti grąžą ir padidinti grynųjų fondo aktyvų vertę.

Investavimo objektais gali būti ne tik vertybiniai popieriai, bet ir kiti finansinės rinkos instrumentai, korporacinės teisės, metalai, nekilnojamas turtas ir kiti aktyvai.

Minimalią investavimo į fondą lėšų apimtį nustato fondą valdanti kompanija ir, kaip taisyklė, tai sudaro vieną investavimo sertifikatą arba akciją. Vienas investuotojas gali turėti neribotą kiekį investicinio fondo sertifikatų.

Organizacijos, kurios dalyvauja fondo valdymo ir aptarnavimo veikloje:
- aktyvų valdymo kompanija - juridinis asmuo, vykdantis profesionalią kolektyvinio investavimo subjektų aktyvų valdymo veiklą Vertybinių popierių komisijos išduotos licenzijos pagrindu ir negalintis šios veiklos derinti su kitais profesionalios veiklos būdais.

Pagrindinės aktyvų valdymo kompanijos funkcijos:

  • fondų aktyvų valdymas - indėlininkų lėšų nukreipimas aktyvų įsigijimui, siekiant formuoti valdomo fondo aktyvų struktūrą, atitinkančią Investavimo deklaracijos nuostatus;
  • grynųjų aktyvų vertės skaičiavimas, fondo aktyvų pirkimas ir pardavimas, ataskaitų teikimas valstybinės kontrolės institucijoms;
  • vertybinių popierių, nekilnojamojo turto ir kitų finansinių instrumentų, sudarančių fondo aktyvus, rinkų analizė;
  • naujų investavimo objektų paieška;
  • pajinių investicinių fondų kūrimas;
  • fondo aktyvų kaupimas platinant fondo vertybinius popierius pritrauktų agentų pagalba;
  • fondo einamosios veiklos stabilumo užtikrinimas.
  • Saugotojas - saugo ir veda fondo aktyvų apskaitą, vykdo valdymo įmonės veiksmų teisėtumo kontrolę fondo aktyvų atžvilgiu;
  • Registratorius (depozitarijus) - veda fondo vertybinių popierių nuosavybės teisių apskaitą;
  • Auditorius - tikrina valdymo kompanijos apskaitos ir ataskaitų teisingumą.

 

Auditorius

 

Venčiūrinis kapitalas


Venčiūras (angl. venture), Venčiūrinis fondas - investicinė kompanija, dirbanti išskirtinai su inovacinėmis kompanijomis ir projektais. Venčiūriniai fondai investuoja į vertybinius popierius arba kompanijas, kurios priskiriamos labai aukštam arba sąlyginai aukštam rizikos laipsniui, siekiant labai didelės grąžos. Dažniausiai tokios investicijos vykdomos naujausių mokslo atradimų ir aukštųjų technologijų srityje. Kaip taisyklė, 70-80% projektų nebūna sėkmingi, tačiau likusieji 20-30 % atperka visus nuostolius.

Venčiūrinis kapitalas (angl. Venture capital) - investuotojų kapitalas, skirtas finansuoti naujas, augančias arba dėl vietos rinkoje kovojančias kompanijas, arba ties bankroto riba esančias kompanijas, todėl toks investavimas ir priskiriamas aukštam arba sąlyginai aukštam rizikos laipsniui; ilgalaikės investicijos į rizikingus vertybinius popierius arba kompanijas, tikintis didelės grąžos.

Venčiūrinis fondas - tai investavimo mechanizmas, sukuriant bendrą (paprastai – partnerystės pagrindu) išorinių investuotojų fondą finansinio kapitalo investavimui į kompanijas, kurios įprastoms kapitalo rinkoms ir bankų kreditavimui yra per daug rizikingos.

1. Istorija

Nežiūrint į tai, kad praeityje irgi veikė panašūs investavimo mechanizmai, šiuolaikinio venčiūrinio kapitalo industrijos tėvu priimta laikyti Georges Doriot. 1946 m. Doriot įkūrė Amerikos Tyrinėjimų ir Vystymo Korporaciją (American Research and Development Corporation), kurios didžiausia sėkme tapo Digital Equipment Corporation (DEC). Kai DEC 1968 m. patalpino savo akcijas biržoje, ji užtikrino American Research and Development Corporation 101% metinio pelno rentabilumą. 70 tūkst. dolerių, kurie 1959 m. buvo investuoti į DEC, 1968 m. buvo verti 37 milijonų.

Iki Antrojo pasaulinio karo venčiūrinės investicijos buvo pagrinde turtingų privačių asmenų ir pasiturinčių šeimų įtakos sfera . Pirmuoju žingsniu į profesionaliai valdomą venčiūrinę industriją tapo 1958 m. įstatymas "Apie investicijas į smulkųjį verslą". Šis įstatymas leido JAV smulkaus verslo agentūrai licencijuoti privačias kompanijas, investuojančias į smulkųjį verslą, siekiant supaprastinti JAV smulkiųjų kompanijų finansavimo ir valdymo procesą. Šiame įstatyme buvo paliesti klausimai, kuriuos savo pranešime JAV Kongresui iškėlė JAV Federalinės Rezervų Sistemos taryba. Panešime buvo pabrėžiama, kad ilgalaikio smulkiojo verslo finansavimo kapitalo rinkoje, siekiančioje plėtros, yra didelė spraga. Pagrindine programos užduotimi buvo (ir iki šiol yra) kapitalo pritraukimo per ekonominę sistemą supaprastinimas, siekiant finansuoti nedideles inovacines kompanijas tam, kad būtų stimuliuojama JAV ekonomika. Apskritai venčiūrinis kapitalas labai glaudžiai susijęs su inovacinių technologijų kompanijomis, pagrinde su Jungtinių Valstijų kompanijomis. Dėl struktūrinių apribojimų, uždėtų Amerikos bankams 4-jame praeito amžiaus dešimtmetyje, Jungtinėse Valstijose nebuvo privačių prekybinių bankų industrijos. Tokia situacija buvo gana unikali išsivysčiusių šalių atžvilgiu. Ir tik 9-jame dešimtmetyje žinomas ekonomistas Lester Sarrou sukritikavo JAV finansinius įstatymus dėl nesugebėjimo parmeti bent vieno prekybinio banko, be tų, kuriuos valdo Kongresas kaip projektus, finansuojamus Federalinio biudžeto. Jis tvirtino, kad Kongreso valdomi bakai buvo stambūs, vykdė politines užduotis ir dėl to pernelyg stipriai orientavosi į nacionalinę gynybą, į gyventojų ūkio tvarkymą bei į tokias specializuotų technologijų sritis, kaip kosmoso, žemės ūkio ir aviacijos pramonės tyrinėjimai. Amerikos investicinių bankų veikla ribojosi tuo, kad vykdė kompanijų sujungimo ir įsigijimo sandėrius, leido nuosavybės ir skolos vertybinius popierius ir dažnai sandėrius, susijusius su pramonės koncernų žlugimu, siekiant gauti priėjimą prie jų pensinių fondų, arba išparduoti jų infrastruktūrinį kapitalą, gaunant iš to dideles pajamas. Šios srities įstatymų spragos buvo stipriai kritikuojamos. Be to, tokia pramoninė politika stipriai skyrėsi nuo kitų išsivysčiusių šalių politikos, ypatingai Vokietijos ar Japonijos, kurios tuo metu stiprino savo pozicijas pasaulinėje automobilių gamybos ir buitinės technikos pramonės rinkose.

Tačiau, kitaip nei JAV, šios šalys buvo labiau priklausomos nuo centrinio banko ir nuo pasalinio lygio mokslininkų vertinimų, o ne nuo migloto valdžios institucijų ir investuotojų prioritetų statymo metodo.


2. Investicijų objektai

Venčiūriniai kapitalistai gali būti universalūs arba labai siauros specializacijos, priklausomai nuo jų investavimo strategijos. Universaliais investuotojais vadinami venčiūriniai fondai, investuojantys į įvairias pramonės šakas arba į kompanijas įvairiuose geografiniuose regionuose, arba įvairiais kompanijos gyvavimo ciklo etapais. Kaip alternatyva, investuotojai gali specializuotis vienoje arba dviejose pramonės šakose, arba investuoti tik į kompanijas, esančias tam tikroje geografinėje teritorijoje. Ne visos venčiūrinės kompanijos investuoja į "start-up". Skirtingai nuo venčiūrinių firmų, kurios investuoja į kompanijas jų vystymosi pradžioje, venčiūriniai fondai investuoja į kompanijas įvairiose jų veiklos gyvavimo ciklo stadijose.

Venčiūrinis fondas gali investuoti dar prieš pasirodant realiam kompanijos produktui arba dar prieš kompanijos organizavimą, arba gali finansuoti kompanijos "paleidimą" pirmoje arba antroje jos vystymosi stadijoje, kas taip pat vadinama „ankstyvuoju investavimu“.

Venčiūrinis kapitalas taip gali aprūpinti reikalingais finansais tas kompanijas, kurioms būtina peraugti kritinę finansinę masę ir tapti sėkmingesnėms („finansavimas plėtimosi stadijoje“). Venčiūrinis fondas gali investuoti lėšas viso kompanijos gyvavimo ciklo metu, todėl daugelis fondų orientuojasi investuoti vėlesnėmis kompanijos vystymosi stadijomis, teikdami finansinę paramą kompanijos "kritinės masės" įveikimui ir potencialių investuotojų pritraukimui per akcijų emisijas biržose. Alternatyviu variantu venčiūrinė kompanija gali padėti nusipirkti kitą kompaniją arba susijungti su ja, užtikrindama likvidumą ir galimybę pasitraukti perkamos kompanijos steigėjams. Kai kurie venčiūriniai fondai, priešingai, specializuojasi kitų, potencialiai patrauklių investuotojams, kompanijų įsigijime, jų reformavime arba rekapitalizavime. Egzistuoja įvairūs venčiūriniai fondai: plačiai diversifikuojantys ir investuojantys į kompanijas įvairiose pramonės šakose, pradedant nuo puslaidininkių, programinės įrangos, ir baigiant mažmenine prekyba bei restoranų verslu; likę fondai, atvirkščiai, specializuojasi tik vienoje technologijoje. Šiuo metu JAV venčiūrinio kapitalo rinka labai didelę dalį lėšų skiria investicijoms į naujausias technologijas. Venčiūriniai kapitalistai taip pat investuoja į statybos, pramonės gamybos, paslaugų verslo kompanijas ir t.t. Kai kurios firmos specializuojasi investuodamos tik į mažmenines įmones, kitos akcentuoja investicijas tik į „socialiai atsakingas“ startines įmones.

Pačios venčiūrinės kompanijos taip pat būna įvairių dydžių - pradedant smulkiomis, kurių apyvarta siekia kelis milijonus dolerių, baigiant stambiomis kompanijomis, kurių visame pasaulyje investuojamo kapitalo dydis siekia daugiau kaip milijardą dolerių. Bendru visų šių paminėtų kompanijų bruožu galima paminėti tai, kad venčiūriniai kapitalistai - tai ne pasyvūs investuotojai. Jie aktyviai domisi ir dalyvauja kompanijos, į kurią investavo, konsultavime, valdyme ir plėtime. Jie siekia padidinti kompanijos vertę dėka savo investicinės patirties į dešimtis ir šimtus kompanijų. Kai kurios venčiūrinės kompanijos sėkmingai sukuria sinerginį ryšį tarp skirtingų kompanijų, į kurias jie yra investavę. Pavyzdžiui, viena kompanija, turinti puikią programą, tačiau neturinti normalios distribucinės technologijos, gali būti sukooperuota su kita kompanija, įvaldžiusia geriausias distribucines technologijas.


3. Venčiūrinio fondo darbo schema

Trumpai venčiūrinio fondo darbo principą galima aprašyti taip: venčiūrinis fondas išperka dalį kompanijos-investavimo objekto akcinio kapitalo. Tuo tarpu juridinis asmuo - fondą valdanti kompanija - naudojasi vieno arba kelių investuotojų finansinėmis lėšomis. Naudodama šias lėšas, kompanija-objektas vystosi toliau, tuo pačiu didindama savo vertę. Po tam tikro laiko valdančioji kompanija vykdo atvirkščią procesą, iškeisdama įgytas akcijas į pinigines lėšas, užfiksuodama pelną iš atlikto sandorio. Finansavimas, gautas iš fondo, nukreipiamas kompanijos-objekto akcijų paketui įsigyti. Toks finansavimas vadinamas akcijiniu (equity financing) ir dažniausiai yra priešpastatomas kreditiniam finansavimui (debt financing). Fondas taip pat gali vykdyti ir kreditinį kompanijos-objekto finansavimą, pavyzdžiui išpirkdamas kompanijos-objekto išleistas konvertuojamas obligacijas (toks mechanizmas sumažina fondo riziką).


Venčiūrinio investuotojo atžvilgiu, kompanijos-objekto vystymesi galima išskirti šiuos etapus:

1. Verslo idėja (seed stage) - idėjos marketingas, produkto/paslaugos pavyzdžių pasiūlymai;
2. Verslo įkūrimas (start-up stage) - perėjimas prie visaverčio verslo funkcionavimo;
3. Augimo stadija (expansion stage) - naujų gamybos pajėgumų įsavinimas, personalo skaičiaus augimas;
4. Plėtimasis (mezzanine stage) – rinkos dalies užkariavimas, pelno stabilizavimas;
5. Likvidumo stadija (liquidity stage) – realios rinkos vertės atsiradimas versle (susiformuoja gera galimybė parduoti akcijas).

Venčiūrinis finansavimas gali būti vykdomas, kai kompanija-objektas yra pirmose trijose savo vystymosi stadijose, kai tuo tarpu tradicinis kreditinis finansavimas, geriausiu atveju,- kompanijai esant paskutinėse trijose stadijose.

4. Venčiūrinio finansavimo proceso dalyviai
Į venčiūrinį finansavimą paprastai įtraukiami:
- investuotojai;
- venčiūrinis fondas;
- fondo valdymo kompanija;
- kompanija-investavimo objektas.

5. Venčiūrinio fondo veiklos finansiniai parametrai

Venčiūriniam finansavimui yra būdingas blokuojančio akcijų paketo įsigijimas. Viena iš priežasčių yra siekimas rizikuoti mažesnėmis lėšomis. tuo pačiu išvengiant apsikrovimo verslo valdymu. Dar viena, ne mažiau svarbi priežastis, nurodoma ekspertų, - tai motyvacinis faktorius. Savininkų arba kompanijos valdytojų, praradusių kontrolinį akcijų paketą, dėmesys į jų veiklos rezultatus dažnai sumažėja, arba jie visai pasitraukia iš valdybos. Todėl kontrolinio akcijų paketo palikimas verslo savininkams daugeliui venčiūrinių fondų yra daugiau politinis sprendimas.

Negalima sakyti, kad tokia padėtis yra nenaudinga ir verslo savininkams – kaip venčiūrinio fondo ekspertus, kompanija kaip taisyklė gauna aukšto lygio konsultantus, turinčius plačius ryšius bei patirtį, pasiruošusius padėti sprendžiant tiek strateginio, tiek taktinio plano problemas.

Atskiro projekto gyvavimo ciklas, pradedant jo inicijavimu ir baigiant pasitraukimu bei projekto likvidavimu, svyruoja nuo 3 iki 8 metų. Viršutinė riba dažniausiai būna sąlygojama apribojimais iš investuotojų pusės, o apatinę diktuoja būtinybė įvykdyti visus investicinio projekto etapus. Taip pat, dažniausiai, kuriant fondą yra nustatomas visų fondo lėšų paskirstymo terminas, o taip pat fondo investicinio ciklo trukmė - dažniausiai 8-10 metų, - kurio pabaigoje visi veikiantys projektai privalo būti įvykdyti ir užbaigti.

6. Venčiūrinio fondo struktūra

Fondo vizitine kortele galima pavadinti dokumentą, vadinamą Investiciniu memorandumu. Memorandumas yra pagrindinis fondo veiklos dokumentas ir reglamentuoja jo tikslus, uždavinius, organizavimo ir veiklos principus.

Investicinis memorandumas suteikiamas esamiems arba potencialiems fondo investuotojams. Jame yra informacija apie:
1. veiklos strategiją;
2. jurisdikciją ir organizaciją;
3. verslo modelį;
4. fondo valdymo struktūrą;
5. fondo top-menedžmentą;
6. kriterijus, pagal kuriuos fondas atsirenka investicinius objektus.

7. Fondo veiklos etapai

Pirmasis fondo veiklos etapas yra investuotojų finansinių lėšų konsolidavimas. Toliau prasideda kruopštus darbas - tinkamų vykdymui projektų paieška, pirminė atranka ir įvertinimas. Ekspertų skaičiavimais, šis etapas užima iki 30% laiko.

Pavyzdžiui, tam tikra kompanija sėkmingai praėjo pirminį filtravimą ir sudomino fondo specialistus. Tuomet jie gautos iš kompanijos-objekto informacijos pagrindu ruošia Informacinį memorandumą, kurį pristato Investiciniam komitetui. Informacinis memorandumas aprašo struktūrą, funkcionavimo principus, kainų politiką, kompanijos-objekto tiekimo politiką ir jos finansinę atskaitomybę, taip pateikiamas ekonomikos šakos, kurioje specializuojasi kompanija-objektas, aprašymas. Kai kada į memorandumą įtraukiama ir šalies arba regiono makroekonominės situacijos apžvalga.

8. Venčiūrinio fondo paslaugų kainos ir pasitraukimo iš investicinio projekto būdai

Remiantis užsienio fondų praktika, fondų uždarbį sudaro du šaltiniai:
1. Bazinė fondo komandos apmokėjimo norma - ji dažniausiai sudaro 1,5-2% per metus;
2. skatinamoji premija, kurios pagrindą sudaro tam tikro bazinio fondo pajamingumo lygio viršijimas. Pasaulio praktikoje bazinis lygis nustatomas paprastai apie 8% per metus, o skatinamoji premija – apie 20% nuo dydžio, viršijančio bazinį pajamingumo lygį.

9. Individualūs investuotojai - verslo angelai

Verslo angelas - privatus investuotojas, investuojantis į neįprastus projektus įmonės kūrimo pradžioje, mainais į investuotų lėšų atgavimą ir dalį kapitalo (dažniausiai blokuojantį akcijų paketą, o ne kontrolinį). Jie, kaip taisyklė, įdeda nuosavas lėšas, skirtingai negu kompanijos, valdančios trečiųjų asmenų pinigus, apjungtus į venčiūrinius fondus. Nedidelis, bet augantis verslo angelų skaičius sudaro tinklus arba grupes, siekiant bendrom jėgom ieškoti investavimo objektų ir apjungto kapitalą.

Dėl venčiūrinių fondų nustatytų labai griežtų sąlygų potencialiems projektams, dauguma verslininkų pradinio finansavimo ieško būtent verslo angelų tarpe, turinčių daugiau noro investuoti į rizikingus, bet kartu ir perspektyvius projektus. Be to, dauguma venčiūrinių firmų rimtai nagrinės investavimą į nežinomas startines kompanijas tik tokiu atveju, jei pastarosios sugebės įrodyti savo kuriamos technologijos, produkto ar paslaugos privalumus kitų analogų atžvilgiu. Norėdamos tą pasiekti, dauguma startuojančių kompanijų iš pradžių bando ieškoti savarankiško finansavimo būdų. Jos tai daro iki tol, kol negali kreiptis į išorinius investuotojus, tokius kaip venčiūriniai kapitalistai ar verslo angelai, ir kol neįgyja didesnio pasitikėjimo. Tokia praktika vadinama "savarankišku aprūpinimu". Nuo internetinių kompanijų bumo laikų iki dabar vyksta ginčai dėl to, kad atsirado didelis atotrūkis tarp investicijų iš šeimos-draugų pusės, apytiksliai sudarančių nuo 0 iki 250 tūkst. dolerių, ir sumų, kurias investuoja venčiūriniai fondai 2-5 milijonai dolerių. Šis finansinis atotrūkis vis didėja, kadangi kai kurie sėkmingai dirbantys venčiūriniai fondai jau įprato investuoti stambias pinigų sumas, todėl iš kompanijų-recipientų tikisi didesnio aktyvumo ieškant naujų investavimo galimybių. Šią vis didėjančią "prarają" dažnai užpildo verslo angelai. Nacionalinės venčiūrinio kapitalo asociacijos duomenimis, verslo angelai JAV investuoja daugiau kaip 30 mlrd. dolerių per metus, kai tuo tarpu venčiūrinio finansavimo organizacijos - 20 mlrd. dolerių per metus.

Verslo angelai - tai dažniausiai pasiturintys asmenys su didžiule patirtimi, dėl skirtingų priežasčių investuojantys savo laisvas lėšas ir patirtį į naujokų verslo idėjas, ypač susijusias su inovacijomis. Tai, kad verslo angelai turi susitaikyti su didele rizika, yra susiję su tuo, kad daugelis jų turi ribotą informaciją apie rinkos riziką, bei tuo, kad pat jų sandorių skaičius yra ribotas. Daugelio verslo angelų resursai yra riboti, o kontraktai su kompanijų savininkais yra daugeliu aspektų neformalūs, kas apsunkina jų kontrolės galimybes.

Verslo angelai paraleliai užsiima daugeliu projektų, nes daugelis iš jų paprasčiausiai žlugs ir tik vienas iš daugelio bus pelningas. Tačiau vis tik investicijos į inovacijas jų pradinėse stadijose - labai parankus verslas. Verslo angelai investuoja dalį savo lėšų į pačias pirmąsias inovacinių kompanijų vystymosi stadijas (seed ir start-up), taip palaikydami jų techninį ir komercinį vystymąsi.

Verslo angelas neskolina pinigų, kaip tradicinis investuotojas, o manais už pinigus reikalauja naujosios kompanijos teisių į nuosavybę dalies.


Taurieji metalai


Auksas
Auksas apskritai yra labai unikalus investavimo instrumentas net pačių tauriųjų metalų tarpe, o priežastis labai paprasta: daugelį šimtmečių tarp sąvokų pinigai ir auksas buvo dedamas lygybės ženklas. Auksas buvo vertės matas, pagrindinė ir rezervinė valiuta, auksu pasitikėjo, auksą kaupė, užkasinėjo į žemę, iš jo gamino papuošalus, dėl aukso žudydavo, tačiau visada auksas buvo glaudžiai susijęs su koncentruota ekonomine valdžia. Būtent dėl šitų priežasčių neprotinga auksą apžvelgti kartu su kitais tauriaisiais metalais. Auksas ir dabar tebėra reali rezervinė pasaulio valiuta, nežiūrint į tai, kad visa pasaulinė finansų sistema sukurta būtent neigiant šį faktą. Dabar, kai braška pasaulio ekonomikos siūlės, auksas gali turėti realių šansų susigrąžinti savo teisėtą vaidmenį, nežiūrint į visas Bretton-Woods sutartis ar Jamaikos valiutų sistemą.
Auksas yra ramybės oazė tuo metu, kai pasaulyje siaučia ekonominės audros ir gana abejotina investicija ekonominio bumo metu, ypač, jei šis bumas susijęs su JAV gerovės augimu, ir, svarbiausia, su jos nacionalinės valiutos... kaip ją ten vadina... dolerio augimu.
Verta pabrėžti, kad toks tvirtinimas yra teisingas būtent šiuo metu susiklosčiusių pasaulyje ekonominių santykių sistemos atžvilgiu. Mes jau beveik keturis dešimtmečius nematėme tikrosios aukso kainos ir jeigu tai įvyks, tai reikš naujos eros pradžią pasaulio ekonomikoje, o paprasčiau sakant.. tai bus tokia... mmm... krizė, kad maža niekam nepasirodys.

Kalbant moksliniu finansiniu žodynu, auksas yra vienintelis aktyvas, kuris turi atvirkštinę koreliaciją su kitų klasių aktyvais. T.y. paprastai aukso kaina kinta kryptimi, priešinga akcijų, valstybinių ar privačių obligacijų krypčiai.

 

alt


Šiai dienai aukso kaina demonstruoja aiškią augimo tendenciją. Iš kitos pusės, reikia paminėti, kad auksui būdinga viena labai svarbi savybė: jis turi apatinę vertės ribą - $270-280 už Trojos unciją (31,135 g.). Kai kaina nukrenta iki šios žymos, pasaulio aukso gavybos lyderiai stabdo gavybą, nes ji tampa neefektyvi. Galiausiai pasiūla sumažėja ir kainos pradeda augti.
Tyrimų kompanijos Gold Field Mineral Services (GFMS) duomenimis, 70% viso pasaulio aukso gavybos tenka vos aštuonioms šalims. Lyderiai yra: PAR, JAV, Australija, Kinija, Rusija, Indonezija, Peru, Kanada. Auksas yra daugelio šalių pagrindinė sudedamoji rezervų dalis - JAV, Prancūzijos, Italijos, Vokietijos, Olandijos ir kt. Nuo 1968 m. auksas vidutiniškai brangsta po 4% kasmet.

Žymiausi pasaulio analitikai prognozuoja, kad artimiausių 5-10 metų laikotarpiu aukso paklausa viršys pasiūlą, o tai reiškia, kad pasaulinių kainų augimas gali prasitęsti. Tai reiškia, kad aukso gavybos projektai ateityje tik didins savo patrauklumą investuotojų tarpe.

Priežastys, dėl kurių taurieji metalai yra patraukli investavimo sritis:
- pasižymi dideliu kapitalo imlumu, yra ilgalaikiai vertės akumuliavimo instrumentai;
- tarnauja kaip "paskutinis prieglobstis" neramiais laikais;
- taurieji metalai, kaip grynasis, materialusis aktyvas yra nepriklausomi nuo bet kokių valstybės ar korporacijos mokestinių įsipareigojimų. Tai ypač svarbu dabartinėmis sąlygomis, kai dauguma kitų investavimo objektų savaime nėra nuosavybė, o tik nuosavybės teisė, ir jų naudojimas ar realizacija gali būti apsunkinti dėl skolininko nemokumo, piniginių lėšų ar vertybinių popierių sąskaitų arešto, kurios nors konkrečios valstybės ekonominės politikos pasikeitimo. Būtent dėl to apie ketvirtadalį viso pasaulio aukso atsargų, kaip tarptautinio rezervo, valdo vyriausybės, centriniai bankai ir kitos finansinės institucijos;
- pasižymi dideliu likvidumu (ypač auksas ir sidabras), išvystyta tarptautine atsiskaitymų ir rinkos kainų formavimo sistema;
- auksas yra vienas likvidžiausių investicinių instrumentų. Jį galima parduoti bet kuriuo paros metu, bet kurioje pasaulio biržoje (ko negalima pasakyti apie daugelį kitų investavimo objektų, tame tarpe ir žinomų kompanijų vertybinius popierius). Aukso kotiruočių skirtumas pirkimo ir pardavimo atveju yra panašus į likvidžiausių akcijų spredus. Ir galiausiai, laiko sąnaudos, parduodant auksą su pristatymu spalvotųjų metalų sąskaitose yra tokios pat, kaip ir vertybinių popierių arba valiutinių sandėrių sudarymo ir įvykdymo atveju;
- teikia geras investicijų diversifikavimo galimybes;
- nepriklausomai nuo to, ar investuotojo politika yra agresyvi, ar konservatyvi, spalvotieji metalai gali turėti didelę reikšmę jo investicinio portfelio diversifikavime. Dėl šios priežasties didžioji dalis ekspertų rekomenduoja investuotojams dalį investicijų laikyti aukso pavidalu. Kadangi didžiausia investicijų dalis dažniausiai paskirstoma tarp tradicinių finansinių instrumentų - akcijų ir obligacijų, tai portfelio papildymas tauriaisiais metalais daro jį profesionalesnį. Diversifikacijos tikslas yra apsaugoti visą portfelį nuo įvairių klasių aktyvų kainų svyravimo;
- spalvotieji metalai praktiškai nesunaikinami, sąlyginai retai sutinkami gamtoje, negali būti laisvai pagaminti iš kitų metalų, jų gavyba ir apdirbimas reikalauja daug materialinių ir darbo resursų;
- jie kilnojami ir dalijami, jų svoris yra jų vertės matas;
- juos lengva apdirbti (ypač auksą), kas nulėmė jų visuotinę paklausą papuošalų ir buities reikmenų gamyboje dar esant minimaliam amatų išsivystymo lygiui;
- jie lengvai atpažįstami, jų kokybę lengva nustatyti ir juos sunku padirbti.

Sidabras
Skirtingai nei aukso rinkoje, sidabro rinkoje nėra tokio gero reguliavimo, o tai reiškia ir mažesnį operacijų su šiuo metalu patrauklumą. Be to, sidabro rinka pasižymi didesniu volatilumu, t.y. kainų svyravimai žymiai didesni. Kita vertus, žymiai mažesnė sidabro kaina suteikia galimybę operuoti palyginus nedidelėmis sumomis, o tai leidžia dalyvauti smulkiems ir vidutiniams investuotojams. Sumoje gauname beveik vienodas prekybos apimtis tiek sidabro, tiek ir aukso rinkose.
Rinkos pasiūlos ir paklausos analizavimas leidžia daryti išvadą, kad ateinančius 5-10 metų sidabro kaina augs.

 

alt

 

Platina ir paladis

Šiuo metu platinos ir paladžio gavybos projektai visame pasaulyje yra vystymosi bumo stadijoje.
Platina ir paladis pirmoje vietoje yra pramoniniai metalai, ir jų kainos priklauso nuo paklausos įvairiose pramonės šakose, pavyzdžiui, kompiuterinių procesorių gamyboje. Todėl, skirtingai nei aukso ir sidabro rinkos, paladžio ir platinos tendencijos orientuojasi į vidutinį arba ilgalaikį intervalą. Perspektyvoje laukiamas platinos kainos kilimas, tačiau, augimo tempai nusileidžia analogiškiems aukso ir sidabro parametrams. Kartu gana įdomios yra ne tik gamybinių metalų rinkos, bet ir jų gavybos bei gamybos įmonių vertybiniai popieriai.
Pavyzdžiui, ypač gerai išvystyta platinos pramonė ir žaliavų bazė yra Rusijoje. Pagal atsargas ir gavybą Rusijai kartu su PAR tenka apie 90% platinos bei paladžio, kurio pagrindinė dalis išgaunama kartu su platina, pasaulinės dalies.
Tačiau Rusijos platinoidų rinka yra žymiai daugiau suvaržyta, negu sidabro ar juo labiau aukso rinkos. Todėl platiną ir paladį iš gamtinės žaliavos gamina mažiau nei dešimt bendrovių.
Rusija yra ypač turtinga gamtinėmis platinos žaliavomis, be to, turi dideles naujų radimviečių aptikimo perspektyvas. Todėl didžiausias aktyvumas šioje rinkoje artimiausiu metu bus susijęs ne su gavyba iš jau esamų šaltinių, bet su visiškai naujų, kol kas nežinomų objektų paieškomis ir įsisavinimu.


Platinos kainos

alt



Paladžio kainos

alt



Kaip matome iš grafikų, tai, kas buvo pasakyta apie gamybinius faktorius, darančius įtaką metalams, labiausiai tinka paladžio kainoms. Verta pažymėti, kad platinos kainos labai gerai koreliuoja su auksu ir sidabru.

Investavimo būdai
Egzistuoja du pagrindiniai investavimo į tauriuosius metalus būdai: fizinių metalo luitų arba investicinių monetų pirkimas ir investavimas be grynųjų, t.y. per banke atidarytą metalų prekybos sąskaitą.
Investavimas į auksines arba sidabrines monetas - dinamiškesnis procesas. Tačiau, jas įsigyjant, reikia skirti investicines ir kolekcines monetas. Pastarųjų monetų vertė priklauso nuo jų retumo, istorinių aplinkybių, bet ne nuo juose esančio aukso arba sidabro kiekio.

Virtualios metalų sąskaitos (VMS)
Virtualios metalų sąskaitos - tai, ekspertų nuomone, optimalus prekybos tauriųjų metalų rinkoje būdas, tuo pačiu išvengiant įvairių komisinių mokesčių tarpininkams.

Virtualių metalų sąskaitos esmė ta, kad banke atidaromas indėlis, kurio suma konvertuojama į pasirinkto metalo ekvivalentą esamomis rinkos kainomis. Šiuo metu labiausiai paplitę yra su auksu surištos VMS, tačiau yra ir bankų, siūlančių atidaryti sąskaitas, surištas su kitais tauriaisiais metalais (sidabru, platina, paladžiu). Kai indėlininkas nusprendžia uždaryti sąskaitą, tuomet turimas tauriojo metalo kiekis konvertuojamas atgal į pinigus, bet jau pagal uždarymo dienos kursą.

VMS būna dviejų tipų - einamosios ir terminuotos. Einamoji VMS - tai indėlis iki pareikalavimo. Procentai joje nepriskaičiuojami, o tiesiog saugojamas virtualus metalas. Terminuota VMS panaši į terminuotą depozitą. Joje priskaičiuojami procentai pagal iš anksto nustatytą palūkanų normą, kuri dažniausiai yra artima valiutų depozitų palūkanų normoms. Žinoma, kaip ir depozito atveju, indėlininkui nusprendus nutraukti sutartį anksčiau laiko, jis praranda priskaičiuotas palūkanas.

Siekiant išsaugoti lėšas ilgu periodu (ilgiau nei metai) ir gauti bent kažkokias pajamas - geriausia atidaryti terminuotą VMS. Siekiant prekiauti trumpame periode ir uždirbti biržoje iš kainų svyravimų, geriau atsidaryti einamąją VMS, kurioje galima atlikinėti operacijas bet kuriuo metu.


Meno kūriniai, antikvariatas, brangenybės


Antikvariatas ir šiuolaikinis menas

Grandinė auksas-taurieji metalai-brangenybės-antikvariatas atrodo pakankamai logiška, tačiau kiekvienas iš šitų investicijų objektų pasižymi savo individualia aiškia specifika, tame tarpe ir antikvariatas.

Antikvariatas (lot. antiquus – senas) - senovinis/senas kolekcionavimo objektas. Tokius objektus renka ir saugoja dėl jų amžiaus, retumo, būklės, naudos arba dėl kitų unikalių savybių. Tai dažniausiai koks nors daiktas, kuris žymi visuomenės praeities erą arba amžių.

Esminiai antikvarinių daiktų bruožai ekonominiu požiūriu:
- pasiūlos ribotumas. Senovinių daiktų skaičius ribotas, o naujų nėra iš kur paimti. Ši aksioma turi keletą išimčių. Pvz., laikui bėgant, antikvariatu tampa vis nauji senstantys daiktai, tačiau pagrindinė jų dalis tik mažėja. Skirtingai nuo nekilnojamo turto, pinigų ar akcijų, naujų įplaukų čia būti negali, atitinkamai, yra neįmanomas kainos mažėjimas dėl paklausos patenkinimo.
- ilgas antikvarinių daiktų išėmimo iš apyvartos laikotarpis. Didelė dalis kolekcininkų įsigytų antikvarinių daiktų pradingsta iš rinkos dešimtmečiams. Kolekcininkas renka kolekciją savo protinio ir finansinio klestėjimo metais (30-60 metų), o išsiskiria su ja savo gyvenimo pabaigoje arba palieka ją įpėdiniams;
- platus galutinės kainos diapazonas. Antikvariatas - ne biržos prekė, todėl jo kaina nustatoma intuityviai. Taisyklė šiuo atveju paprasta - kuo retesnis daiktas, tuo daugiau turi laisvės jo savininkas, nustatydamas kainą;
- žemas likvidumas. Investavimas į antikvariatą negali būti traktuojamas, kaip atidėjimas "juodai dienai": "juoda diena" ateina greitai, o tokie daiktai parduodami lėtai. Tai yra, juos galima parduoti ir greitai, bet tik dileriui, o ne galutiniam pirkėjui, ir su dideliu diskontu, kuris gali absorbuoti visą pelną. Svarbu yra tai, kad pagal įstatymus negalima išvežti antikvarinių daiktų į užsienį (o įvežti irgi labai sunku).
- didelis kiekis pardavimo kanalų (esant žemam likvidumui). Tai ir šimtai antikvarinių parduotuvių, specializuoti internetiniai portalai, privačių dilerių ir kolekcininkų skelbimai ir t.t.
- didelis procentas padirbtų vertybių. Nuo šio reiškinio neapsaugotas niekas, net pripažinti specialistai suklysta, ko pasekoje investuotojas praranda 95% savo investicijų;
- vogti daiktai. Galima nusipirkti autentišką antikvarinį daiktą (ar šiuolaikinio meno vertybę) ir "nusvilti rankas" ir dar pakliūti į baudžiamąją atsakomybę;
- antikvariato gerbėjų ir kolekcininkų bendruomenė susikūrė ne vakar. Tai labai specifinis ir uždaras pasaulis, ir į šią aplinkybę negalima neatsižvelgti, jeigu rimtai nusprendėte investuoti savo lėšas į antikvariatą.

Meno kūrinių kainos auga vidutiniškai 15-20% per metus. Tai vidurkis, "vidutinė ligoninės temperatūra". Formuluotė gana prasta, tiksliau galima būtų pasakyti taip: įvairių antikvariato objektų kainos auga skirtingai. Antikvariato rinka stipriai diferencijuota. Tai, kas teisinga senųjų meistrų atžvilgiu, neturi nieko bendro su pašto ženklais, ginklais, o jau tuo labiau su šiuolaikiniu menu. Faktinė kūrinio vertė nustatoma pagal labai subjektyvių faktorių visumą ir dažnai intuityviai. Aukciono vedėjo iškalba gali žymiai pakelti objekto kainą, taip sukuriant precedentą, galintį "pakelti" statistiką ir paruošti bazę kitiems sandėriams.

Tokiu būdu, investicinės rizikos prognozės yra aktualios tik labai konkrečių krypčių atžvilgiu. Bet kokiu atveju, antikvariato (autentiško!) kainos visada auga.

Reziumuojant galima daryti tokias išvadas:
- investuoti į antikvariatą tikslinga ilgam laikotarpiui - nuo 10 metų;
- užsiiminėti šiuo reikalu verta tik "stambiai", atsižvelgiant į rinkos specifiką (uždaras pasaulis) ir "sinergijos efektą" - viena yra būti senovinio daikto (pavyzdžiui, kad ir labai vertingos monetos) savininku, o visai kas kita yra turėti tam tikros epochos monetų kolekciją. Monetų kolekcijos vertė yra žymiai didesnė, negu bet kurios atskiros monetos;
- būtina diversifikuoti investicijas į antikvariatą - t.y. neverta pirkti vienos labai vertingos, tam tikrai dinastijai priklausiusios vazos, geriau nusipirkti kelis objektus, tuomet viso portfelio pelningumas padengs nuostolį, patirtą nusipirkus tą vazą, kuri iš tikrųjų buvo modernaus socializmo naktipuodis.

Bendrai paėmus, nežiūrint į šios rinkos specifinę riziką, profesionalus investavimas į antikvarinio meno dirbinius yra puikus kapitalo išsaugojimo ir padidinimo būdas ilgalaikiu periodu.


Žemės, kaip investavimo objekto charakteristikos


1. Žemės resursai gamtoje yra riboti, dėl to ji yra vertinga.
2. Žemės, kaip prekės, likvidumas yra žemas. Tačiau ir šita taisyklė turi išimčių.
3. Žemė, kaip resursas, turi plačias jos panaudojimo galimybes: asmeniniais tikslais (kol nėra sprendimo pelningai parduoti - galima panaudoti gyvenimui arba poilsiui), kaip resursas verslo vystymui; tolesnio žemės vertės didinimo tikslais (land-development).
4. Žemė nereikalauja didelių išlaikymo, kontrolės ir aptarnavimo kaštų.
5. Žemė, kaip investavimo objektas, turi vystymo galimybę.
6. Žemės nuosavybės teisė garantuojama įstatymais.
7. Operacijų su žemė teisinė bazė nėra tobula ir turi daugybę "povandeninių akmenų".

INVESTAVIMO Į ŽEMĘ BŪDAI

1. Pirkimas ir valdymas (naudojimas)
2. Privatizacija.
Piliečiai ir statybų bendrovės gali privatizuoti sklypus tik išpirkdami juose esančius statinius.
3. Nuoma (nuoma su išpirkimo teise).
Nuomininkas turi pirmumo teisę sudaryti naują nuomos sutartį ir išpirkti nuomojamą sklypą. Žemės sklype esant statiniams, nuomininkas turi teisę įsigyti žemę po statiniais už kainą, kuria nustato teisės aktai. Tai suteikia tam tikrą išeitį: nepirkti žemės sklypo rinkos kaina, o jį išsinuomoti, pastatyti ant jo nekilnojamojo turto objektą ir gauti išskirtinę teisę žemės sklypo įsigijimui pagal valstybinį įkainojimą. Nuomininkas tam tikra tvarka gali perduoti savo nuomos teisę trečiajam asmeniui.

Vandens objektai

Valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai.
Dirbtiniai vandens telkiniai yra priskiriami nekilnojamam turtui ir yra sudėtinė žemės sklypo dalis. Dirbtiniai vandens telkiniai gali būti valstybės, municipalinė, juridinių ir fizinių asmenų nuosavybė.
Asmenys, neturintys nuosavybės teisių į vandens objektus, gali turėti ilgalaikio, trumpalaikio arba riboto naudojimo teises.
Dirbtiniai vandens telkiniai gali būti: tvenkinys, kanalas, rekultivuotame karjere įrengtas vandens telkinys, kūdra. Nupirkti juos be supančios juos žemės yra neįmanoma. Todėl ir nagrinėti juos atskirai nuo faktorių, nustatančių investicinį to žemės sklypo patrauklumą, negalima. Priklausomai nuo to, kokiu tikslu investuojama į žemės sklypą, vandens objektas gali arba padidinti, arba sumažinti sklypo vertę.
Galima sakyti, kad yra prasmės investuoti į perspektyvius žemės sklypus su dirbtiniais vandens telkiniais su sklypo vystymo (land-development) tikslu, siekiant sukurti rekreacinę-sveikatinimo įstaigą, arba žuvininkystės ūkį ir pan. Investavimo perspektyvas, turint kitus tikslus, reikia nagrinėti iš tokių pat pozicijų, kaip ir investavimą į žemę.

Miškai

Investavimas į mišką, tiesą pasakius, gali ir turi būti pelningas. Mediena paklausi visame pasaulyje ir daugelyje šalių (pavyzdžiui, Naujoje Zelandijoje) yra puikios galimybės investuoti savo kapitalą, pavyzdžiui, nusipirkus dešimt hektarų gyvo miško.
Tačiau ne visur yra taip gerai, kaip Naujojoje Zelandijoje. Investavimą į mišką reikia nagrinėti atskirai kiekvienai šaliai ir regionui - visur savi specifiniai pliusai ir minusai.
Veiksmų algoritmas maždaug toks: perkama jauno miško plantacija ir laukiama, kol jis subręs iki tinkamo lygio. Po to galima galvoti arba apie pardavimą, arba apie iškirtimą. Pajamos, išskaičiavus miško kirtimo, transportavimo ir apdorojimo išlaidas, padengs visas pirkimo išlaidas.

Ypatybės:
* medienos kainos auga vidutiniškai 2% per metus, miškų plantacijas priimta drausti nuo gaisrų ir stichinių nelaimių;
* grąža iš investicijų į mišką dažniausiai būna didesnė nei grąža iš obligacijų ar vertybinių popierių;
* investavimo patrauklumas ir rizika labai priklauso nuo vietinių sąlygų.

Išvada:
* investuojant į mišką, kaip į nekilnojamąjį turtą, būtina atsižvelgti į kiekvienos šalies ir regiono ypatybes ir niuansus;
* verta investuoti ILGAM periodui (mažiausiai 20 metų)

Bendros temos išvados:
* Investavimas į šiuos nekilnojamojo turto objektus įpareigoja investuotoją sumaniai gaudytis teisės aktuose;
* Investuotojas privalo pajungti visą savo "kūrybinį" potencialą, kad tinkamai nustatytų, kaip efektyviai išnaudoti turimą objektą;
* Investuoti verta ILGAM periodui.

 

Papildomai skaitykite:
Warren Buffett: obligacijos blogiau, nei akcijos. Kokias gi akcijas pirkti?
Vietoje namų su vaiduokliais – namai vaiduokliai. Nekilnojamo turto burbulo Lietuvoje algoritmas
Investicijos į nekilnojamą turtą: kuo pagrįsta bulių tendencija
George Soros: kas vyksta su aukso kainomis?
Ar verta aktyvus pervesti į auksą, o gal metas pardavinėti spalvotuosius metalus?
Investuotojams: sidabras pelningesnis už auksą
Ilgalaikė sidabro kainos augimo tendencija pramoninės gamybos augimo fone
Kuo įdomios investicijos į metalurgijos pramonės rinką Artimųjų Rytų šalyse?
Lietuva - investicijų lyderis tarp Baltijos šalių
Rizikos investuotojams: revoliucinės technologijos saulės energetikoje
Kova už Arktiką: ko ieško šalys ir investuotojai amžinojo įšalo luituose?
Investicijų paslaptys: farmacijos perspektyvos krizės metu ir po jos
Lietuvos pensijų sistema: artėja žlugimas?
Kokia globalaus naftos produktų paklausos augimo prognozė 2011 metams?
Norvegijos patirtis: nafta gėris ar blogis ? Kaip išvengti resursinio prakeiksmo?
Nafta: belaukiant OPEC sprendimo
OPEC pademonstravo savo neveiksmingumą: ko laukti investuotojams?

_______________
Investuotojams: sidabro kaina kyla
Aukso kainos muša rekordus: ar verta investuotojams nerimauti dėl kracho?

 

Klausimus susijusius su šia tema galite užduoti uždarame Masterforex-V Akademijos forume

Masterforex-V Akademijos naujienos

Kaip suspėti gyventi pilnavertį gyvenimą ir užsiimti Forex prekyba? 30 Stebuklingų minučių principas

Kaip suspėti gyventi pilnavertį gyvenimą ir užsiimti Forex prekyba? 30 Stebuklingų minučių principas youtube=17IKgvJscDE 30 stebuklingų minučių per dieną. Arba kaip suspeti gyventi pilnavertį gyvenimą ir lygiagreičiai užsiimti Forex prekyba?... Skaityti daugiau...

Nuo taško A iki taško B Forex prekyboje. Tikslų siekimas.

Nuo taško A iki taško B Forex prekyboje. Tikslų siekimas. youtube=kvbVIHuUhOk Viena iš pagrindinių Forex naujokų problemu yra iliuzijos, kurios pagamina begalę neteisingų įpročių pradiniame Forex naujoko vystymosi etape. Tai... Skaityti daugiau...

Forex Prekyba remiantis Masterforex-V.lt TA - 2017.04.22 (AudUsd, EurUsd, GbpUsd, UsdCad)

Forex Prekyba remiantis Masterforex-V.lt TA - 2017.04.22 (AudUsd, EurUsd, GbpUsd, UsdCad) youtube=AEm2U2wpTT8 Šiame video pristatyta Forex valiutų porų AUD/USD, EUR/USD, GBP/USD, USD/CAD apžvalga ir Forex prekybos atskaitos taškai remiantis Masterforex-V... Skaityti daugiau...