Masterforex-V Forex prekybos Akademija

Kokios nežinomos dujų skandalo Europoje priežastys?

Investicijų naujienos, Rusija. Pasaulio žiniasklaida pastebėjo, kad rugpjūčio mėnuo  Rusijai jau kurį laiką yra nesėkmingas (ir netgi užkeiktas) – šiuo periodu Rusijoje galima tikėtis tik nemalonumų (nuo 1998 m. defolto iki karo su Gruzija 2008 m.).  Šį kartą rugpjūtis „smogė“ ten, kur niekas  nesitikėjo – ypač sėkmingame dujų sektoriuje.

Užsienio kompanijos, kurių netenkina jų manymu aukštos, neatitinkančios rinkos dujų kainos, viena paskui kitą  teikia teisminius ieškinius prieš Rusijos bendrovę „Gazprom“. Masterforex-V Akademijos prekybos biržoje ekspertai išskyrė kai kurias  užsienio kompanijas, kurios turi pretenzijų Rusijos dujų monopolininkui:

Gaz Terra. Olandijos kompanijos  vadovybė kreipėsi į teismą su reikalavimu pakeisti ilgalaikio kontrakto sąlygas dėl kuro tiekimo;
Edison. Liepos mėnesio pabaigoje Italijos kompanija Edison Stokholmo arbitražiniame  teisme prisiteisė  iš Gazprom nuolaidų 200  milijonų eurų sumai;
E.On.  Po ilgų  nevaisingų derybų  su Rusijos dujų monopolininke Vokietijos koncernas E.ON, o vėliau ir Vokietijos kompanija RWE padavė Gazprom į teismą. Šios dvi kompanijos yra  stambiausios Gazprom klientės Europoje (2010 m. E.ON kompanijai teko apie 50% visų Vokietijai tiekiamų dujų). Iš Rusijos  Vokietija importuoja iš Rusijos apie 40%  sunaudojamų  dujų, o ES - apie 25%;
GDF Suez. Tikėtina, kad sekantys eilėje bus Prancūzijos GDF  Suez ir Baltijos šalių kompanijos.
Ukrainos Naftogaz. Ukrainos ministras pirmininkas  Nikolajus  Azarovas neseniai sukritikavo „arklišką”  dujų  kainos formulę (priminsime, kad ją sudaro bazinė kaina 450 JAV dolerių už tūkstantį kubinių metrų, bei jos „pririšimas“ prie mazuto ir dyzelino kotiruočių, vėluojantis 9 mėnesius). Ukraina grasina nutraukti  kontraktą, pasirašytą ekspremjerės Julijos Timošenko  2009 metais, kaip neteisėtą. Ekspertų nuomone, naujas dujų karas gali kilti jau šią žiemą. Viktoras Janukovičius, tiesą sakant,  žada  nesiimti teisminių ginčų ir mano, kad sprendimas gali būti priimtas  kompromisiniu būdu.  Tačiau užsienio žiniasklaidos teigimu, Viktoro Janukovičiaus ir  Dmitrijaus Medvedevo susitikimo metu  Sočyje  dėl dujų kainos  susitarti nepavyko (tikriausiai susitikimas vyko kaip viename anekdote -  Gazprom pasiūlė Ukrainai pirkti dujas po 5000 tūkstančių JAV dolerių už kubinį metrą, o Ukrainos Naftogaz  pasiūlė optimalią  kainą - 50 JAV dolerių, ko pasekoje abi šalys sutarė  tęsti derybas).
Lietuvos dujos. „Gazprom“ ir Lietuvos vyriausybės santykiai visuomet buvo gana komplikuoti, o paskutiniu metu smarkiai blogėja dėl to, kad Lietuvos vyriausybė patvirtino antimonopolinį įstatymą, pagal kurį kompanija, tiekianti dujas, neturi teisės kontroliuoti dujų transportavimo tinklo. Pažymėsime, kad kol kas vienintelis dujų tiekėjas Lietuvai yra Gazprom, kuriam ir priklauso 37.1% kompanijos „Lietuvos dujos" akcijų.

Tai kas gi vyksta šiandien Europos dujų rinkoje?

Ar tai yra jos liberalizacija ir demonopolizacija,  rūpinimasis vartotoju, kaip tvirtina patys žydrojo kuro vartotojai, ar už raginimo Rusijos monopolistui žaisti pagal tarptautines taisykles, konkuruojant lygiomis teisėmis, slypi banalus dujų rinkos perdalinimas, kuo yra įsitikinę energetinių resursų gamintojai? Europos  dujų versle Rusijos diskriminacija jau tampa sisteminga. Yra juokaujama, kad jeigu kiltų karinis konfliktas, tai Gazprom vamzdžiais turbūt būtų paleistos nervus paralyžiuojančios dujos. Pabandykime išsiaiškinti šias nelengvai suprantamą painiavą dujų versle.     

„Dujinės“ trinties priežastys

Masterforex-V Akademijos analitikų teigimu,  pagrindinė dujų konflikto priežastis yra „amžinoji tiesa“: pardavėjas nori  gauti maksimalią kainą už savo produktą, o  pirkėjas  norėtų mokėti  minimaliai. Suprantama, kad šiose nejuokingose varžybose kiekviena šalis, siekdama savo tikslo, turi  visą eilę  nepaneigiamų faktų ir įtikinamų argumentų. Panagrinėkime juos  smulkiau.

Pagrindiniai dujų pirkėjų argumentai ir faktai:
- Gazprom Europai parduoda brangias dujas (pasaulinėje  dujų rinkoje  šiuo metu kainos žymiai  mažesnės), dėl to  rimtų nuostolių patiria  tiek valstybės, tiek ir  atskiros  kompanijos. Pavyzdžiui, jau keli metai rusiškos dujos Lietuvai kainuoja žymiai brangiau nei kaimynams latviams, estams ar netgi vokiečiams. Jeigu kovo mėnesį gamtinių dujų kaina buvo $383/1000 kub.m., tai balandį – jau $409/1000 kub.m (įskaitant transportavimo išlaidas). Analitikai mano, kad artėjančio šildymo sezono metu sąskaitos Lietuvos gyventojams už būsto apšildymą padidės mažiausiai 30 procentų. Ukrainai dėl  naftos kainų augimo  (kaip žinia, dujų kaina yra „pririšta“ prie naftos kainos) dujų kaina šių metų III ketvirtyje išaugo iki $350/1000 kub.m, o IV ketvirtyje  gali  viršyti $400/1000 kub. m. (palyginimui: I  ketvirtyje dujos Ukrainai kainavo apie $264/1000 kub.m, II – beveik $296/1000 kub.m.). Ukraina įsitikinusi, kad optimali dujų kaina turėtų  būti $200/1000 kub. m. Jeigu kalbėtume  apie kompanijas, tai,  remiantis kai kuriais  faktais,  liepos 30 dieną grynasis koncerno E.ON  nuostolis pasiekė $33,6 mlrd., kas  gresia masiniu darbuotojų atleidimu. Nors, pavyzdžiui, tos pačios norvegiškos dujos yra 20% brangesnės  už rusiškas.  
- Dujų kainų pririšimas prie naftos yra jau  pasenęs dalykas ir šios nuostatos reikėtų atsisakyti. Remiamasi tuo, kad naftos kainos šiuo metu yra gana aukštos, o  dujų rinkoje ryškus  pasiūlos perteklius.
- Dujų spot  kainos yra ženkliai žemesnės už kontraktines (priminsime,  jog spot kaina – tai biržos kaina, už kurią einamuoju laiku tam tikroje vietoje parduodama  prekė nedelsiamo pristatymo sąlygomis). Taigi, liepos mėnesį dujų kontraktinė kaina,  pristačius prekę į Vokietiją, buvo $436/1000 kub. m, t. y. $100 daugiau nei spot kaina.

Išeitis investuotojams: ką siūlo Gazprom partneriai?

Europos pirkėjai  didmenininkai - Rusijos Gazprom partneriai – nori arba „atrišti“ vamzdynų dujų kainas nuo naftos kainų ir „pririšti“ jas prie spot kainų, arba gauti reikšmingų  nuolaidų. Beje, koncernas E.On, pasinaudojęs kritusia kuro paklausa krizės metu, pasiekė  dalies   užsakymų „pririšimo“  prie spot kainų (16% nuo kontrakto apimties). O, pavyzdžiui, Ukraina  Rusijos dujų kainos formulėje norėtų pakeisti dyzelio kainą į anglies kainą.

Apibendrinant galima sakyti, kad šiandien iškilo abejonės dėl Gazprom dujų kainodaros sudarymo principų. Rusijos dujų monopolininkas, įtardamas, kad norima tiesiog  banaliai įlįsti į jo, kaip dujų gamintojo, kišenę, be abejo, neketina  nuolaidžiauti ir nežada nuleisti dujų kainos. Reikia pripažinti, kad jis turi tam svarių argumentų.

Pagrindiniai Gazprom, kaip monopolisto,  tiekiančio dujas,  argumentai:
- Nustatyti bet kokią dujų kainos formulę - tai pačios šalies reikalas. Gazprom vadovas Aleksejus Mileris priminė, kad  šiandieninę Europos dujų prekybos sistemą prieš keletą dešimtmečių sugalvojo tie patys  Europos verslininkai.
- Nesąžininga dujų kaina. Gazprom manymu, dujų kaina šiandien yra  neįvertinta,  neatitinka  investicinių dujų gavybos sąnaudų, augančių metai iš metų.
- Sumažintos kainos suduotų stiprų smūgį Gazprom pelningumui. Įmonė labai rimtai vykdo savo kapitalizacijos didinimą: įsisavina naujus telkinius, stato dujų perdirbimo gamyklas, tiesia dujų vamzdynus. Tai yra ilgalaikiai projektai, reikalaujantys didelių sąnaudų. Yra  pareikšta, kad Nord Stream statyba kainuos 8,8 milijardo eurų, South Stream   statyba įvertinta daugiau kaip 20 milijardų eurų (Der Spiegel). Nors Rusijos dujų versle yra  gana didelis skirtumas tarp dujų savikainos ir pardavimo kainos, grynasis pelningumas siekia 27-30%. Tačiau esmė yra ne tik Gazprom išlaidos ir pajamos. Yra duomenų, kad apie kompanija užtikrina apie 20% įplaukų į federalinį biudžetą, viso naftos-dujų sektoriaus dalis Rusijos BVP sudaro apie 20% (oficialiai teigiama, kad ne daugiau kaip 8%). Tiesa, Vokietijos eksperto Klaudijaus Kemferto nuomone, jeigu Gazprom nedarys nuolaidų Vokietijos kompanijoms, jis praras daugiau – pavyzdžiui, tokį svarbų klientą, kaip koncernas E.On.
- Mokesčiai ir tranzito kaina. Jeigu Europa nori  mažesnių importuojamų dujų kainų, tai kodėl gi jai nesumažinus mokesčių ir tranzito kainos? Pavyzdžiui, Vokietijoje mokesčių suma dujų paskirstymo kompanijoms sudaro  nuo 40 iki 70%; tranzito tarifai sudaro $1,7-2,1/1000 kub. metrų 100 km. (Vengrijoje – net $9/1000 kub. metrų 100 km), o reali savikaina yra $0,30-40/1000 kub. metrų 100 km. Štai iš ko gaunami viršpelniai.
- Technologijų kaina. Technologijos dujų versle reikalauja didelių kapitalo investicijų ir ilgalaikio atsipirkimo, kas savo ruožtu  diktuoja ilgalaikių santykių tarp tiekėjo ir pirkėjo būtinybę. Tame tarpe ir dėl šios priežasties pagal trumpalaikius kontraktus yra parduodama tik 9% dujų.
- Spot rinka – kaip išeitis iš situacijos. Spot rinka negali  pakeisti ilgalaikių kontraktų, ji reikalinga operatyviam  papildomo dujų kiekio pirkimui. Kaip teigia Rusijos dujų  asociacijos viceprezidentas Olegas Žilinas, dujų „pririšimui“ prie spot  rinkos nėra reikalingos dujų transportavimo struktūros. Be to, kainos spot rinkose dažnai viršija kontraktines kainas, pavyzdžiui, žiemą. Aleksejus Mileris teisingai pastebėjo, kad  kažkodėl tai prieš 2-3 metus, kai spot kainos ženkliai viršijo kontraktines kainas, pirkėjus tenkino ilgalaikė kainų formulė. Aplamai yra laukiama, kad ne vėliau kaip 2012 metais nebeliks skirtumo tarp vamzdynų  dujų  ir spot  rinkos dujų kainų, jos susilygins. Taigi, kaip sakoma, pripažinti Rusijos teisybę Europai nepakanka dvasios, o primesti savąją – nepakanka dujų.

Be to, visi šie arbitražiniai procesai – ilgalaikis procesas. Remiantis Vokietijos žiniasklaida, rezultatų galima tikėtis  tik 2012-2013 metais. Per tą laiką gali daug kas pasikeisti. Paprastai Gazprom yra linkės nusileisti, tačiau, tiesą pasakius, tik patikimiems partneriams. Ko iš tikrųjų bijo Rusijos monopolininkas, tai grandininės reakcijos, kad ir kiti dujų vartotojai  gali pareikalauti nuolaidų. Grėsmę kelia ne nuolaidos, bet pats precedentas.  Įvykis su Italijos kompanija Edison, kuri per teismus išsireikalavo iš Gazprom  nuolaidų, kaip mano vyresnysis investicinės kompanijos „Arbat Kapital“ analitikas Vitalijus Gromadinas, nėra  precedentinis. Italų kompanijai praeitais metais kainos buvo 22% aukštesnės negu Vokietijai. Ir vis tik, daugelio  ekspertų manymu, Gazprom, spaudžiamas užsienio vartotojų, turės  palaipsniui  nusileisti savo principams ir  sušvelninti  pozicijas.

Pasaulinės dujų rinkos  perspektyvos

Situacija kompanijai Gazprom iš pirmo žvilgsnio  tikrai atrodo gana sudėtinga. Nuo šių metų dujų importo iš Rusijos atsisakė Kroatija, pakeisdama jas į Italijos kompanijos Eni dujas. Bulgarija  rusiškų dujų pirkimą ketina sumažinti 4 kartus, 2-3 metų bėgyje atsisakydama ilgalaikių kontraktų. Europoje jau kalbama apie greitą Gazprom kapituliaciją bei lyderio pozicijų praradimą dujų gamyboje  ir tranzite. Ir tikrai, paskutiniu metu pasaulinėje  dujų rinkoje vyksta rimti pokyčiai. Kokia globali grėsmė iškilo tradiciniams dujų tiekėjams?

Masterforex-V Akademijos ekspertų nuomone, tyko šie pavojai:
1. Vis platesnis suskystintų dujų naudojimas pasaulyje. Kol Gazprom stato brangius  dujotiekius, daugelis Europos vartotojų pereina  į suskystintų dujų  vartojimą. Pabandysime išsiaiškinti suskystintų dujų  pliusus ir minusus:

Neabejotini privalumai yra:
- Didesnis tiekimo lankstumas ir mobilumas. Būtent todėl suskystintas dujas ekonomiškai apsimoka tiekti į tolimas rinkas;
- mažesnė tranzitinė rizika, nereikalingas  griežtas tiekėjo prisirišimas  prie dujų tranzito trasos;
- pervežimas jūros transportu yra pigesnis nei sausumos.
Apskritai šios dujos yra konkurencingos pasaulinėse rinkose. Pati suskystintų dujų rinka  potencialai gali būti globali.

Tačiau  viskas nėra  taip paprasta:
- Suskystintų dujų gamyba reikalauja didelių investicijų. Pavyzdžiui, kompanija Shell Katare į suskystintų dujų gamybą ir infrastruktūros sukūrimą  investavo daugiau kaip 19 milijardų  JAV dolerių. Kitas pavyzdys: investicijos kuriant „Jamal SPG“ sudarys ne mažiau kaip 1 trilijoną rublių. Atsižvelgiant į tai, kad Gazprom akivaizdžiai atsilieka suskystintų dujų sektoriuje (Rusijoje šiuo metu dirba tik viena gamykla, gaminanti  suskystintas dujas Sachaline), prarasdama galimybę užimti pagrindinę poziciją (Rusijos dalis, tenkanti pasaulinei suskystintų dujų rinkai, sudaro  tik 5%).   Dėl didelio suskystintų dujų poreikio Amerikoje,  pasaulyje buvo įdėta į šį sektorių nemažai investicijų: išgaunamos dujos, kuriamos dujų skystinimo sistemos, jūros terminalai, tanklaiviai - metano vežėjai ir t.t.  Bet pradėjus Amerikai išgauti skalūnines dujas, labai sumažėjo importuojamų suskystintų  dujų poreikis. To pasekoje ta pati Shell, siekdama  užimti nišą jau nusistovėjusioje  Europos rinkoje ir susigrąžinti  kreditus su procentais, buvo priversta  pardavinėti Kataro suskystintas dujas  dempinginėmis kainomis (rusiškų ir norvegiškų dujų kaina pagal ilgalaikes sutartis  sudarė $300-400/1000 kub. metrų, o Kataro dujos buvo pardavinėjamos  po $120-150/1000 kub. metrų). Aišku, tai buvo didelis smūgis Gazprom bendrovei. Tačiau Shell nuostolingai  prekiauti  ilgai  negalėjo ir šiuo metu projektai Katare yra įšaldyti iki 2014 metų. Be to,  sustabdytas Alžyro suskystintų dujų  tiekimas. Pasaulyje suskystintų dujų rinka sudaro tik 8%  visos dujų rinkos, o spot rinka  pasauliniu mastu sudaro vos 1%.

2. Auga skalūninių dujų gavyba. 2009 metais Amerikoje  atradus skalūninių dujų telkinius, Rusija buvo išstumta iš pirmos vietos pagal dujų išgavimą. Didelės šių dujų atsargos, be Valstijų, yra dar ir Brazilijoje ir Kinijoje, telkinių yra Kanadoje, Australijoje ir Europoje. Todėl kyla klausimas, ar skalūninės dujos gali kelti pavojų Gazprom padėčiai pasaulinėje rinkoje?

Iš vienos pusės, skalūninės dujos turi eilę  privalumų:
- teoriškai jų  kiekiai žemėje ženkliai viršija esamus klasikinių dujų  kiekius  (spėjama, kad yra apie 600 trilijonų tonų skalūno), bet šių dujų išgavimo koeficientas  yra žymiai mažesnis negu tradicinių dujų;
- geologiniai skalūno tyrinėjimai yra žymiai pigesni ir paprastesni;
- artimesnės vartotojui, pigus jų transportavimas ir pan.

Beje, dabartinį ažiotažą, kilusį dėl skalūninių dujų, dauguma ekspertų įvardija kaip profesionalią viešųjų ryšių kampaniją, kuria siekiama paslėpti  daugybę problemų, kylančių jų gamyboje:
- Europoje, kuri yra pagrindinė Gazprom bendrovės tiekimo rinkoje, šių dujų  atsargos nėra labai jau didelės. Be to, telkiniai gana išsisklaidyti, o tai apsunkina masinį jų perdirbimą. Lenkija  dėka skalūninių dujas gamybos tikėjosi per keletą metų iš šalies importuotojos (importuoja apie 72% dujų) tapti dujų eksportuotoja. Tačiau pirmieji geologinės žvalgybos rezultatai buvo neigiami.  Didelė problema Europoje yra ir ta, kad šis regionas  gausiai apgyvendintas ir  nėra kur  dėti  žemės, gautos iš dujų gręžinių. Jungtinėse Amerikos Valstijose  žemės savininkai yra taip pat ir jų žemėje esančių  gamtos išteklių savininkai. Jie yra tiesiogiai suinteresuoti  skalūno apdirbimu. Europoje  viskas yra kiek kitaip:  gamtinių išteklių  savininkas yra valstybė;
- skalūno dujų išgavimas yra kol kas  brangesnis nei  tradicinių dujų. JAV kompanijos, išgaunančios skalūno dujas,  kenčia  nuostolius, nes į šią gamybą yra investavusios dideles pinigų sumas ir dabar negali sustoti. Be to, tikisi,  kad dujų kainos augs. Ir visiškai suprantama, kad skalūninių  dujų gavybos kaina gali smarkiai sumažėti vystantis technologijoms;
- rimta ekologinė problema. Skalūninių dujų išgavimo technologija, grubiai sakant, yra tokia: dideliu spaudimu giliai po žeme  pumpuojant vandenį, smėlį ir chemikalus, pakeliamos į paviršių ir surenkamos dujos, buvusios giliai po kietaisiais sluoksniais. Surinkti pasiseka toli gražu ne visas dujas,  dalis jų patenka į atmosferą, vandenį ir žemę. Amerikos spaudoje pasirodydavo pranešimai apie dvokiantį vandentiekio vandenį, ugnį, besiveržiančią iš  čiaupo, sunkių susirgimų skaičiaus didėjimą tuose regionuose, kur yra išgaunamos skalūno dujos;
- skalūninių dujų gavybos apribojimai. Daugiau kaip 80% dujų atsargų   išgaunama iš gręžinio pirmais metais, po to reikia gręžti naują gręžinį. Pavyzdžiui, Barnett gręžinio gyvavimo ciklas neviršija 8-12 metų;
- skalūninių dujų pristatymas.  Šiai dujų rūšiai paskirstymo  tinklas taip pat yra labai svarbus, juk dujas reikia nukreipti ten, kur yra joms paklausa.

Visumoje šiuo metu skalūninės dujos yra lokalinis faktorius, turintis įtakos tik  Šiaurės Amerikos rinkai (čia skalūno dujų gamyba sudaro iki 10 % bendros dujų gamybos). TEA duomenimis, netradiciniai ištekliai sudaro tik 4% pasaulinių dujų išteklių.  Tad kalbėti apie galimą revoliuciją dujų rinkoje kol kas dar anksti.  Rusijoje skalūno dujų atsargos yra labai didelės, bet šiuo metu nėra  poreikio joms įsisavinti. Šalis 80-100 metų yra apsirūpinusi turtingais pigesnių tradicinių dujų telkiniais.

3. Dujų tiekimo į Europą šaltinių diversifikavimas. Šiuo metu Europa apie 50% yra priklausoma nuo energetinių išteklių importo (prieš 10 metų šis rodiklis sudarė 40%). Manoma, kad po keleto dešimtmečių savi resursai bus išnaudoti ir Europos priklausomybė nuo importo išaugs iki 70%. Dar vienas įdomus faktas – Gazprom šiandien kontroliuoja ¼ visos ES  dujų rinkos. Savaime suprantama, kad Europa norėtų didesnės energetinės nepriklausomybės, bet kieno sąskaitą ji galėtų ją gauti?

- Norvegija galės palaikyti energetinių resursų gavybą ne daugiau kaip 10 metų bėgyje, ten ištuštinta  beveik iki dugno, Olandijoje dujų gavybos apimtis mažėja;
- Alžyras smarkiai ištuštino savo resursus;
- Karas Libijoje sukėlė pavojų Green Stream dujotiekiui, kuriuo buvo tiekiamos dujos Europai.
- Irako dujos  tik pakeliui. Jų gamyba priklauso nuo šalyje dar tik atstatomo karo sugriauto naftos gamybos sektoriaus;
- Kaspijos jūros regiono šalyse, tokiose kaip Azerbaidžanas, Kazachstanas, Turkmėnistanas, nėra išvystyta tiekimo infrastruktūra;
- Iranas faktiškai yra Vakarų šalių blokadoje.

Rusija šiais metais gali  išgauti rekordinį dujų kiekį per visą savo gyvavimo istoriją.  Laukiama, kad 2011 metais dujų gavyba bus 6% didesnė nei  praeitais metais.  Šalis realiai gali priartėti prie 700 milijardų kubinių metrų dujų išgavimo žymos. Padidėję gavybos kiekiai liudija apie augančią  rusiškų dujų paklausą. Gazprom  produkcijos paklausos  didėjimas Europoje  priklauso nuo Vokietijos valdžios sprendimo visiškai uždaryti savo atomines elektrines  2022 metais. Vokietijoje per ateinančius 10 metų dujų poreikis  gali išaugti daugiau kaip 20 milijardų kubinių metrų per metus. Apie atominės energetikos atsisakymą kalba Šveicarija ir Italija. Be to, yra dar ir Kinijos rinka.  Kinijoje dujų poreikis  2030 metais  sudarys apie 250-280 milijardų kubinių metrų per metus. Mileris jau dabar svajoja apie Azijos rinkas. Kontrakto pasirašymas su KLR turėtų įvykti Vladimiro Putino vizito  Pekine metu rudenį.
Jeigu tik, žinoma, Gazprom išspręs išsekusių  dujų telkiniais problemą. Kai kuriais duomenimis, Vakarų Sibire dujų telkiniai  išsekę 50%, o sunkiai pasiekiami telkiniai sudaro 60%.

4. Dujų pasiūlos perteklius pasaulinėje rinkoje. Prognozuojama, kad 2015 metais rinkoje gali susidaryti  200 milijardų  kubinių metrų apimties dujų pasiūlos perteklius. Tai gali suduoti stiprų smūgį bendrovės Gazprom pozicijoms  pasaulinėje rinkoje.

Taigi, dujos, kaip „XXI amžiaus kuras“ sau už nugaros palieka  akmens anglį, branduolinę energetiką ir atsinaujinančius  energetinius  resursus:
- netradiciniai dujų ištekliai,  TEA duomenimis, 2030 metais neviršys 14-18,5%;
- Rusija ir toliau išliks vienu įtakingiausių žaidėjų globalinėje dujų rinkoje. Jeigu Aleksandras III sakė, kad Rusija turi du sąjungininkus - armiją ir karinį jūrų laivyną, tai šiai dienai ji taip pat turi du sąjungininkus - tai naftą ir dujas.
- Didžioji dujų dalis bus tiekiama  vamzdynais, o ilgalaikiai kontraktai bus ir toliau pagrindiniai. Dujų kaina bus „pririšta“  prie pasaulinių naftos kainų.

Tai kokia gi bus dujų kaina? Kaip paaiškino Masterforex-V Akademijos  Prekybos biržoje fakulteto („Futures Trade and Stock Exchange“)  vadovas Igoris Vasiovas, maksimali dujų kaina buvo 2008 metų krizės įkarščio metu – kaip tik paraleliai iškilus ir naftos kainoms. Šiais metais  dujų kaina yra stabili, nepaisant to, kad naftos kaina kyla. Tai byloja apie dujų rinkos stabilumą. Techniniu požiūriu dujų kaina yra strateginiame flete. Žymių kainos pasikeitimų kol kas nenusimato.